Olivetanas — kuklus prancūziškos Biblijos vertėjas

Buvo 1540 metų rugsėjo 13-oji. Žandarai darė kratą Kolano Pelanko namuose. Slaptame kambaryje jie aptiko keletą įtartinų dokumentų, taip pat didelę knygą. Antrame jos puslapyje perskaitė užrašą „P. Roberas Olivetanas, nuolankus, kuklus vertėjas“. Tai juk valdiečių Biblija! Kolanas Pelankas buvo suimtas, pripažintas eretiku ir gyvas sudegintas ant laužo.

TUO metu tiek Prancūzijoje, tiek kitose Europos šalyse Katalikų bažnyčia persekiojo reformacijos šalininkus — siekė su šaknimis išrauti „klastingus“ jų mokymus. Gijomas Farelis, entuziastingas reformacijos skleidėjas, buvo pasiryžęs prancūziškai kalbantį pasaulį palenkti į Martyno Liuterio, protestantizmo pradininko, pusę. Kilęs iš Dofinė, pietrytinės Prancūzijos provincijos, Farelis gerai žinojo, kad idėjų kare pagrindinis vaidmuo tenka spausdintam žodžiui. Taigi jis suprato, jog savo misiją galės atlikti tik jei turės daug brošiūrų, teologinių traktatų ir Biblijos egzempliorių. Bet kas tų spaudinių leidybą finansuos? Kodėl gi ne valdiečiai — savarankiška religinė grupė, su atsidavimu skelbianti Biblijos mokymus?

Šanforano sinodas

1532 metų rugsėjo viduryje Šanforano kaime netoli Turino, Italijoje, valdiečių barbes (pastoriai) surengė sinodą, arba konferenciją. Kadangi tarp valdiečių ir reformacijos veikėjų jau keletą metų vyko draugiškos diskusijos, į sinodą buvo pakviestas ir Farelis su keliais savo bendratikiais. Valdiečiai norėjo išsiaiškinti, ar jų pačių doktrinos derinasi su Liuterio bei jo pasekėjų mokymais. *

Šanforane daug ką nulėmė Farelio iškalbingumas. Kai valdiečių barbes parodė senus Biblijos rankraščius sava tarme, Farelis įkalbėjo juos finansuoti prancūziškos Biblijos spausdinimą. Kitaip nei 1523 metų Lefevro d’Etaplio Biblija (versta iš lotynų kalbos), ši turėjo būti verčiama iš hebrajų ir graikų kalbų. Tačiau kas pajėgs susidoroti su tokia užduotimi?

Farelis kaip tik tokį žmogų pažinojo. Tai — jaunas mokytojas Pjeras Roberas, dažniausiai vadinamas Olivetanu *, gimęs Pikardijos regione Prancūzijos šiaurėje. Jis buvo Jono Kalvino pusbrolis, vienas pirmųjų reformacijos veikėjų ir patikimas žmogus. Keletą metų Olivetanas gyveno Strasbūre, ten uoliai mokėsi Biblijos originalo kalbų.

 Kaip Farelis ir daugybė kitų, Olivetanas prieglobstį nuo persekiojimų surado Šveicarijoje. Draugai prašė jį apsiimti versti Bibliją. Iš pradžių kelis kartus jis atsisakė, bet galiausiai sutiko išversti ją „į prancūzų kalbą iš hebrajų ir graikų kalbų“. Netrukus valdiečiai paaukojo 500 iš 800 auksinių monetų, reikalingų spausdinimo išlaidoms padengti. Tai buvo didžiulė suma.

Varna ir lakštingala

1534-ųjų pradžioje Olivetanas pats vienas pasitraukė į Alpes ir, supamas savo „nebylių mokytojų“ — knygų, pradėjo darbą. Jo bibliotekos turbūt pavydėtų bet kuris šių dienų mokslininkas. Joje buvo Biblijos vertimai į sirų, graikų ir lotynų kalbas, rabinų komentarai, chaldėjų kalbos gramatikos ir daugelis kitų knygų. Svarbiausia, jis turėjo neseniai Venecijoje išspausdintą originalų Biblijos hebrajišką tekstą.

Versdamas Biblijos dalį, dažnai vadinamą Naujuoju Testamentu, Olivetanas pagrindu ėmė Lefevro d’Etaplio prancūzišką tekstą, tačiau daugelyje vietų atsižvelgė į olandų mokslininko Erazmo parengtą graikišką tekstą. Olivetanas parinkdavo tokius žodžius, kurie žmonėms padėtų išsivaduoti iš katalikybės gniaužtų. Pavyzdžiui, vietoj „vyskupas“ jis rašė „prižiūrėtojas“, vietoj „bažnyčia“ — „bendruomenė“.

Senąjį Testamentą Olivetanas buvo pasiryžęs versti pažodžiui iš hebrajų kalbos. Jis yra juokais pasakęs, kad hebrajišką tekstą versti į prancūzų kalbą — tai lyg „saldžiabalsę lakštingalą mokyti karkti kaip varna“.

Hebrajiškame tekste Olivetanas tūkstančius kartų rado Dievo vardą, parašytą tetragrama. Jis nusprendė tetragramą versti žodžiu, reiškiančiu „Amžinasis“, ir ilgainiui tas žodis tapo įprastas prancūziškose protestantų Biblijose. Vis dėlto keliose vietose, kaip antai Išėjimo 6:3, Olivetanas nutarė rašyti Dievo vardą „Jehova“.

Maždaug po metų, 1535-ųjų vasario 12 dieną, vertėjas pranešė darbą baigęs! Olivetanas buvo užsiminęs, kad „jau seniai pats vienas neša [vertimo] naštą“, taigi tie 1534—1535 metai, matyt, buvo jo ilgo, sunkaus darbo kulminacija. Tačiau jis tik kukliai pasakė: „Padariau viską, ką galėjau.“ Dabar tereikėjo išspausdinti pirmąją prancūzišką Bibliją, išverstą atsižvelgiant į tekstus originalo kalbomis.

Piro spaustuvėje

Farelis turėjo bendramintį draugą spaustuvininką Pjerą de Venglį, dar vadinamą Piro Pikaru. Katalikų bažnyčios išvytas iš Liono, 1533 metais šis vyras apsigyveno Nešatelyje (Šveicarija). Valdiečių lėšomis jis išspausdino daug „ardomosios“ literatūros. Jo spaustuvėje, pavyzdžiui, buvo išleisti mišias smerkiantys plakatai, kurių keletas pateko ir į Prancūzijos karaliaus kataliko Pranciškaus I rūmus.

De Venglis vėl paleido savo mašinas — šįkart spausdino Bibliją! Kad darbas eitųsi  sparčiau, prie abiejų mašinų dirbo po keturis ar penkis darbininkus: vieni rinko spaudmenis, kiti spausdino. Galiausiai, „1535 metų birželio 4-ąją“, Olivetano Biblijos leidėjo puslapyje de Venglis uždėjo savo antspaudą. O vertėjas pratarmėje parašė, jog savo darbą skiria suvargusiems tikintiesiems, kurie yra „slegiami ir gniuždomi“ visokių „tuščių tradicijų“.

Galutinis rezultatas pateisino visus lūkesčius. Gražus, lengvai skaitomas prancūziškas tekstas atrodė patraukliai — buvo išspausdintas dailiu gotišku šriftu, išdėstytas dviem stulpeliais ir padalytas į skyrius bei pastraipas. Paraštinės pastabos liudija apie didelę vertėjo erudiciją. Leidinį paįvairino įvadiniai komentarai, priedai, lentelės ir eilėraščiai. Paskutiniame puslapyje trumpame rimuotame akrostiche buvo įkomponuota tokia žinia: „Valdiečiai, skelbiantys evangeliją, šį lobį žmonėms dovanoja.“

Šedevras... ir nesėkmė

Kadaise paniekintas Olivetano vertimas šiandien vieningai pripažįstamas nuodugnaus tyrinėjimo šedevru. Versdami Bibliją protestantai šį tekstą pagrindu imdavo dar tris šimtmečius.

Olivetano Biblijos buvo išleista tik tūkstantis egzempliorių, tačiau parduoti juos sekėsi sunkiai. Įtakos greičiausiai turėjo tai, kad nebuvo geros platinimo sistemos ir kad tuo metu prancūzų kalba sparčiai kito. Be to, knyga, sverianti penkis kilogramus, — ne pati parankiausia keliaujantiems skelbėjams ar besislapstantiems skaitytojams.

Nors vienas egzempliorius pateko į Kolano Pelanko namus Prancūzijoje, kaip paminėta šio straipsnio pradžioje, komerciniu požiūriu Olivetano Biblija iš tikrųjų patyrė nesėkmę. Po maždaug pusantro šimto metų, 1670-aisiais, ją vis dar buvo galima įsigyti viename Ženevos knygyne.

„Bevardis iš niekur“

Atlikęs savo misiją Olivetanas vėl pasitraukė į užkulisius. Pasivadinęs pseudonimais jis pataisė savo Naująjį Testamentą ir kai kurias Senojo Testamento dalis. Taip pat pasinėrė į kitą savo mėgstamą darbą — mokymą. Išmanusis mokytojas perredagavo savo knygą Instruction des enfans (Vaikų mokymas), skirtą skiepyti vaikams dorovines vertybes ir mokyti juos skaityti prancūziškai. Visi tekstai toje knygoje buvo iš Šventojo Rašto. Vienas jo pseudonimų, kuriuo pasirašydavo, — Belisem de Belimakom, tai yra „Bevardis iš niekur“.

Olivetanas mirė 1538 metais, manoma, Romoje, būdamas kiek per trisdešimt. Šiandien tik nedaugelis žino, koks svarbus buvo šio jauno mokytojo iš Pikardijos vaidmuo, kad prancūziška Biblija būtų prieinama visiems. Žodynuose jo vardas aptinkamas retai arba iš viso neminimas. Tai tikriausiai visiškai patiktų „nuolankiam, kukliam vertėjui“ Lui Roberui, kitaip Olivetanui!

[Išnašos]

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 18 puslapyje]

Archives de la Ville de Neuchâtel, Suisse /Photo: Stefano Iori

[Iliustracijų šaltinių nuorodos 19 puslapyje]

Nuotrauka kairėje: Alain Leprince-La Piscine-musée Roubaix / Courtesy of the former Bouchard Museum, Paris

Viduryje ir dešinėje: Société de l’Histoire du Protestantisme Français, Paris

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 20 puslapyje]

Société de l’Histoire du Protestantisme Français, Paris