Septynios puikiojo krašto gėrybės

BIBLIJOJE pasakojama, jog Izraelis — tai slėnių ir kalvų, pajūrio lygumų ir plynaukščių, upelių ir trykštančių vandens šaltinių kraštas. Čia susieina kelios klimato zonos — pietuose plyti dykumos, o šiaurėje stūkso baltakepuriai kalnai. Taip pat įvairus ir dirvožemis, todėl žemė duoda gausų visokių kultūrų derlių. Norėdamas sužadinti prie Pažadėtosios žemės slenksčio stovinčių izraelitų širdis, Mozė kalbėjo, kad tai „puikus kraštas“ — „kraštas kviečių ir miežių, vynmedžių, figmedžių ir granatmedžių, kraštas alyvmedžių ir medaus“. Pranašas čia išvardija septynias to krašto gėrybes (Pakartoto Įstatymo 8:7, 8).

Apsakyti tos šalies derlingumui iki pat šiol yra vartojamas posakis „septynios gėrybės“. Įvairiais istorijos tarpsniais šie krašto vaisiai kaip derlingumo simbolis buvo atvaizduojami ant vietinių monetų ir pašto ženklų. Kaip tas žemės gėrybes bibliniais laikais augindavo arba išgaudavo? Kokią reikšmę jos turėjo kasdieniame žmonių gyvenime? Pažiūrėkime.

„Kviečiai ir miežiai.“ Nors abi kultūros būdavo sėjamos rudenį maždaug vienu metu, miežius nuimdavo mėnesiu anksčiau. Pirmąjį miežių derliaus pėdą per Neraugintos duonos šventę, kuri vykdavo kovo ar balandžio mėnesį, nešdavo į šventyklą paaukoti Jehovai. O per Savaičių, arba Sekminių, šventę, rengiamą gegužės mėnesį, buvo atnašaujami kvietinės duonos kepalai (Kunigų 23:10, 11, 15-17).

Ilgus amžius ir dar visai neseniai žemdirbiai Izraelyje grūdus į laukus nešdavosi sterblėje ir berdavo sauja. Miežių grūdus tiesiog pažerdavo ant dirvos. O kviečius dar reikėdavo pridengti sluoksneliu žemių. Juos į dirvą įmindavo darbiniai gyvuliai arba laukas būdavo iš naujo suariamas.

Biblijoje yra dažnai minima sėja, pjūtis, kūlimas, vėtymas, grūdų malimas. Kiekvienas šis etapas iš darbininko pareikalaudavo nemažai jėgų. Kas dieną žmonės namuose maldavo grūdus ir kepdavo šeimai duoną. Ne veltui Jėzus mokė melsti „kasdienės mūsų duonos“ (Mato 6:11).  Rupių kvietinių ar miežinių miltų duona bibliniais laikais buvo pagrindinis žmonių maistas (Izaijo 55:10).

„Vynmedžiai, figmedžiai ir granatmedžiai.“ Po ilgų klajonių dykumoje Mozė Izraelio tautai priminė, kas nuostabaus jų laukia — kad galės mėgautis Pažadėtosios žemės vaisiais. O kokių vaisių, bylojančių apie ano krašto derlingumą, prieš keturiasdešimt metų į izraelitų stovyklą buvo parnešę žvalgai? „Vynmedžio šaka su viena vynuogių keke“ buvo tokia sunki, kad ją „ant karties nešė du vyrai“. Be to, jie parnešė figų ir granatų. Kokie skanėstai dykumų keliautojams! Ir tai buvo tik mažmožis, palyginti su tuo, kas laukė priešaky! (Skaičių 13:20, 23)

Kad derlius būtų gausus, vynmedžius reikėjo rūpestingai prižiūrėti — genėti, drėkinti, nurinkti uogas. Apsauginė tvora, dailiai suformuotos šlaitų terasos ir sargo pastogė bylojo apie gerai prižiūrimą vynuogyną. Izraelitai išmanė darbą vynuogyne ir žinojo, kas atsitiktų, jei sodą apleistų (Izaijo 5:1-7).

Prasidėjus vynuogių derliaus nuėmimo metui, prasidėdavo ir vyno gaminimas. Vynuogių kekes mindydavo kubile arba traiškydavo spaustuvu. Išspaustas sultis kaitindavo, kad išsiskirtų natūralus vaisių cukrus, arba palikdavo fermentuotis, ir taip gaudavo vyną. Auginti vynuoges ir gaminti vyną Izraelyje buvo puikiausios sąlygos. *

Žmonės, gyvenantys atokiau nuo regionų, kur auga figos, gali pasimėgauti tik džiovintomis. Tiesiai nuo medžio skintas vaisius yra visai kitoks — minkštas ir sultingas. Norint figas išlaikyti, per gana trumpą jų derliaus nuėmimo laiką vaisius reikia išdžiovinti saulėje ir suslėgti. Biblijoje yra dažnai minimi „džiovintų figų pyragaičiai“ (1 Samuelio 25:18, Jr).

 Pralupus kietoką prinokusio granato žievelę pasimato šimtai viena prie kitos prigludusių sėklikių, kuriomis galima čia pat smaguriauti arba spausti iš jų sultis. Šis skanėstas yra gaivus, sveikas ir maistingas. Granatmedžio vaisius Izraelyje labai vertino. Jų motyvais netgi buvo išpuoštas vyriausiojo kunigo drabužio apvadas, taip pat Saliamono šventyklos stulpai (Išėjimo 39:24; 1 Karalių 7:20).

„Alyvmedžiai ir medus.“ Alyvmedžio vaisiai Biblijoje minimi beveik 60 kartų. Šios vertingos uogos vartojamos maistui, iš jų taip pat išgaunamas aliejus. Alyvmedžių giraitės vis dar tarpsta daugumoje Izraelio vietovių (Pakartoto Įstatymo 28:40). Iki pat šių dienų ten įprasta spalio mėnesį alyvuogių derlių nuimti drauge su visa šeima. Darbininkai, daužydami medžių šakas lazda, uogas nupurto, paskui surenka. Alyvuoges užkonservuoja, kad šeima galėtų jas valgyti ištisus metus, arba veža į spaudyklą. Per archeologinius kasinėjimus buvo rasta šimtai įvairių senovinių spaustuvų. Nūdien smagu stebėti, kaip iš spaustuvo į indus teka žalsvas aliejus. Šeima jį vartos visus metus arba parduos, kad užsidirbtų pragyvenimui. Alyvuogių aliejų anksčiau, beje, vartodavo ne tik maistui, bet ir kosmetikai, taip pat aliejinėms lempoms.

Mozės raštuose minimas medus galėjo būti tikras bičių medus, bet galėjo būti ir datulių arba vynuogių sirupas. Šių vaisių syvai iki pat šiol dažnai naudojami saldinimui. Tačiau medus, minimas Biblijos pasakojimuose apie Samsoną ir Jehonataną, buvo tikras laukinių bičių korių medus (Teisėjų 14:8, 9; 1 Samuelio 14:27). Neseniai Tel Rehove, šiaurinėje Izraelio dalyje, archeologų atrasti 30 suvirš avilių byloja, jog tame krašte bitininkystė buvo praktikuojama jau Saliamono laikais.

Jei šiandien eitumėte per kurią nors Izraelio turgavietę, pro jos kepyklėles ir vaisiais bei daržovėmis nukrautus prekystalius, pamatytumėte — vienokiu ar kitokiu pavidalu — ir gausybę šių „septynių gėrybių“. Aišku, tas septynetas yra tik maža dalelė vietinio krašto asortimento. Taikant šiuolaikines žemės ūkio technologijas, įmanoma kultivuoti ir atvežtinius kitų kraštų augalus. Tokia gausa rodo, jog šis nedidelis žemės lopinėlis išties yra „nepaprastai gera šalis“, verta „puikaus krašto“ vardo (Skaičių 14:7).

[Išnaša]

[Iliustracija 11 puslapyje]

Kviečiai

[Iliustracija 11 puslapyje]

Miežiai

[Iliustracija 12 puslapyje]

Vynuogės

[Iliustracija 12, 13 puslapiuose]

Figos

[Iliustracija 12 puslapyje]

Granatai

[Iliustracija 13 puslapyje]

Alyvuogės

[Iliustracija 13 puslapyje]

Medus