Biblija keičia žmonių gyvenimą

KAS paskatino iš tiesos kelio išklydusią merginą vėl į jį grįžti? Štai ką ji pasakoja.

„Dabar mano gyvenimas išties prasmingas“ (LISA ANDRĖ).

GIMIMO METAI: 1986

ŠALIS: LIUKSEMBURGAS

ANKSČIAU: DUKRA PAKLYDĖLĖ

MANO PRAEITIS. Augau Bertranže — švariame, ramiame, klestinčiame miestelyje netoli Liuksemburgo. Iš penkių vaikų šeimoje esu jauniausia. Tėvai yra Jehovos liudytojai ir labai stengėsi mums visiems įskiepyti krikščioniškas vertybes.

Paauglystėje pradėjau rimtai abejoti tuo, ko Jehovos liudytojai moko. Iš pradžių į tas abejones nekreipiau dėmesio, bet nė nepajutau, kaip mano tikėjimas ėmė po truputį silpti. Tėvai darė viską, ką galėjo, kad tik neišklysčiau iš teisingo kelio, tačiau jų pagalbą atstūmiau. Nieko jiems nežinant pradėjau laiką leisti su jaunuoliais, kurie su vyresniais nesiskaitė. Toks, regis, laisvas, be jokių suvaržymų gyvenimas mane žavėjo. Mes šėlom, lengvai leisdavomės į meilės nuotykius, vartojome narkotikus, alkoholį. Būti su žmonėmis, kurie iš gyvenimo ima viską, man iš pradžių patiko.

Tačiau, prisipažinsiu, laiminga nebuvau. Gyvenimas tokioje draugijoje slinko tuščiai, niekas į nieką per daug nesigilino. O man ramybės nedavė įvairiausi dalykai, pavyzdžiui, kodėl pasaulyje tiek neteisybės. Laikui bėgant vis giliau grimzdau į liūdesį.

KAIP BIBLIJA PAKEITĖ MANO GYVENIMĄ. Vieną dieną (tuomet buvau septyniolikos) jaučiausi labai prislėgta. Matydama, kokia nelaiminga esu, mama pasiūlė vėl paimti Bibliją į rankas. Ji ragino patyrinėti Biblijos mokymus ir pačiai nuspręsti, noriu gyvenime jais vadovautis ar ne. Po to nuoširdaus pokalbio įvyko lūžis. Sutikau Bibliją studijuoti su savo vyresne seserimi Karolina ir jos vyru Akifu. Akifo tėvai nebuvo liudytojai, tiesą jis pažino jau suaugęs. Jis irgi buvo visko gyvenime matęs, tad jaučiau, kad galiu atvirai jam išsipasakoti. Man tai buvo labai svarbu.

 Supratau, jog gyventi taip, kaip gyvenau, Jehovos liudytojams nedera. Kita vertus, maniau, kad esu pati sau šeimininkė ir galiu daryti, ką noriu. Gilindamasi į Bibliją visgi suvokiau, jog taip elgdamasi užgaunu Jehovai širdį (Psalmyno 78:40, 41; Patarlių 27:11). Be to, skaudinu aplinkinius.

Tyrinėdama Bibliją radau nemažai logiškų ir įtikinamų įrodymų, jog ši knyga tikrai nuo Dievo. Pavyzdžiui, sužinojau, kad ne viena Biblijos pranašystė jau išsipildė, — ir dar taip tiksliai! Šios žinios padėjo išsklaidyti visas anksčiau kilusias abejones.

Sykį, maždaug po metų, su tėvais išsiruošėme aplankyti mano vyresnio brolio, kuris tuo metu darbavosi savanoriu Jehovos liudytojų filiale Vokietijoje. Matydama, koks jis laimingas, susimąsčiau. Juk kaip tik tokios laimės aš ir troškau! Be to, didelį įspūdį padarė ir kiti ten besidarbuojantys liudytojai. Kaip jie skyrėsi nuo tų pasileidusių, malonumų besivaikančių jaunuolių, su kuriais buvau susidėjusi! Netrukus po tos kelionės nuoširdžioje maldoje Jehovai pasižadėjau tarnauti jam iki pat gyvenimo pabaigos. Devyniolikos savo pasiaukojimą Jehovai parodžiau pasikrikštydama.

KUO DŽIAUGIUOSI. Dabar mano gyvenimas išties prasmingas. Man patinka mokyti žmones Biblijos tiesų, padėti jiems pažinti Jehovą, sužinoti, ką nuostabaus jis yra numatęs padaryti ateityje. Džiaugiasi ir mano namiškiai, jiems nebereikia dėl manęs nerimauti.

Aišku, padarytos klaidos dar gyvos atmintyje, bet stengiuosi į jas nesusitelkti. Mąstau, koks Jehova atlaidus, kaip mane myli, kaip rūpinasi. Iš tikrųjų teisingi yra Patarlių 10:22 (Brb) žodžiai: „Viešpaties palaiminimas daro turtingą ir sielvarto neatneša.“

[Anotacija 12 puslapyje]

„Mes šėlom, lengvai leisdavomės į meilės nuotykius, vartojome narkotikus, alkoholį“

[Anotacija 13 puslapyje]

„Padarytos klaidos dar gyvos atmintyje, bet stengiuosi į jas nesusitelkti“