Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

Kaip tėvas gali puoselėti artimą draugystę su sūnumi?

Kaip tėvas gali puoselėti artimą draugystę su sūnumi?

Kaip tėvas gali puoselėti artimą draugystę su sūnumi?

„TĖTI, iš kur tu tiek žinai?“ Gal kada tokį klausimą netikėtai išgirdote iš savo sūnaus? Tada tikriausiai didžiavotės, kad esate tėvas. O jei dar vaikas paklausydavo patarimo ir dėl to jam kas nors gerai pasisekdavo, turbūt netverdavote džiaugsmu * (Patarlių 23:15, 24).

Ar metams bėgant jūsų sūnus vis dar jumis žavisi? O gal tas susižavėjimas pamažu blėsta? Kaip išlaikyti artimą ryšį su sūnumi, kai jis ima bręsti, vyriškėti? Iš pradžių aptarkime, su kokiais sunkumais tenka susidurti ne vienam tėvui.

Trys dažnos kliūtys

1. TRŪKSTA LAIKO. Daugelyje šalių vyras yra pagrindinis šeimos maitintojas, todėl didžiąją dienos dalį prabūna darbe, ne namuose. Kai kur tėčiai savo atžaloms skiria itin mažai laiko. Štai neseniai Prancūzijoje atlikta apklausa parodė, kad vidutiniškai tėvas su vaikais praleidžia vos 12 minučių per dieną.

PASVARSTYKITE. Kiek laiko praleidžiu su sūnumi? Pamėginkite porą savaičių rašytis, kiek laiko kasdien su juo bendraujate. Skaičiai tikriausiai jus nustebins.

2. NEBUVO GERO PAVYZDŽIO. Kai kuriems vyrams kadaise patiems trūko tėvo dėmesio. „Su tėčiu bendravome mažai“, — sako Žan Mari iš Prancūzijos. Kaip tai jam atsiliepė? „Net neįsivaizdavau, kad kils tokių problemų, — prisipažįsta jis. — Pavyzdžiui, man nelengva pradėti pokalbį rimtesnėmis temomis su savo sūnumis.“ Būna ir taip, jog vyrai savo tėvą pažįsta gerai, tačiau tarp jų nėra artimų santykių. Keturiasdešimt trejų metų Filipas sako: „Tėvas nemokėjo išreikšti šiltų jausmų man, todėl dabar turiu gerokai pasistengti, kad tokius jausmus sugebėčiau parodyti savo vaikui.“

PASVARSTYKITE. Gal su sūnumi bendrauju panašiai, kaip mano tėvas bendravo su manimi? Gal esu perėmęs kokius nors tėvo įpročius? Jeigu taip, kokius?

3. SKIRTINGAS POŽIŪRIS Į TĖVO VAIDMENĮ. Kai kuriose tautose tėvo vaidmuo auginant vaikus nelaikomas reikšmingu. Vienoje Vakarų Europos šalyje užaugęs vyras, vardu Luka, sako: „Ten, kur augau, įsigalėjęs požiūris, jog auklėti vaikus — moterų darbas.“ Kitur iš tėvo tikimasi, kad jis bus griežtas vaikų drausmintojas, ir tiek. Štai Žoržas, kilimo afrikietis, pasakoja: „Mano tautoje tėvas su vaikais niekada nežaidžia, kad tik neprarastų savo autoriteto. Todėl ir man buvo nelengva tiesiog leisti laisvalaikį su sūnumi.“

PASVARSTYKITE. O ko iš tėvo tikimasi pas mus? Ar vaikų auklėjimas čia irgi laikomas moterų darbu? Ar tėvas skatinamas šiltai bendrauti su sūnumi, o gal į tai žiūrima kreivai?

Jeigu ir jūs susiduriate su panašiomis kliūtimis, kaip galite jas įveikti? Aptarkime keletą išeičių.

Pradėkite nuo mažens

Berniukams, regis, įgimta sekti tėvo pavyzdžiu. Tad kol vaikas dar mažas, nepraleiskite progos su juo užsiimti. Ką galėtumėte drauge veikti ir kada?

Kai tik įmanoma, duokite sūnui atlikti kokį darbelį. Pavyzdžiui, pasikvieskite jį į pagalbą, kai tvarkotės namuose ar aplink juos. Duokite į rankas kokią šluotelę ar kastuvėlį. Mažylis, be abejonės, džiaugsis galėdamas darbuotis kartu su savo tėveliu, kuriuo taip didžiuojasi ir žavisi. Nors darbas truks ir ilgiau, būdami kartu stiprinsite tarpusavio ryšį ir padėsite sūnui įgyti darbo įgūdžių. Jau nuo seno Biblijoje tėvai skatinami kartu dirbant kasdienius darbus su vaikais kalbėtis bei juos mokyti (Pakartoto Įstatymo 6:6-9). Šis patarimas tebėra naudingas ir šiandien.

Be to, svarbu rasti laiko su sūnumi ir pažaisti. Tokia veikla teikia ne tik malonumo bei atgaivos. Kaip rodo tyrimai, tėvas, žaisdamas su mažyliu, skatina jį būti drąsesnį, aktyvesnį.

Tėvui su sūnumi žaisti naudinga dėl dar vienos, net svarbesnės, priežasties. Sociologas Mišelis Fizas rašo: „Stipriausias ryšys tarp tėvo ir sūnaus užsimezga žaidžiant.“ Tuomet tėtis tiek žodžiais, tiek veiksmais gali sūnui parodyti, kaip jį myli. Šitaip ir sūnus mokysis reikšti šiltus jausmus. Vienas tėvas iš Vokietijos, vardu Andrė, sako: „Kai sūnus buvo mažas, drauge žaisdavome. Dažnai jį apkabindavau, ir jis išmoko atsakyti tuo pačiu.“

Taip pat labai geras metas pabūti su sūnumi — prieš miegą. Paskaitykite jam kokį pasakojimą, paprašykite papasakoti, ką per dieną patyrė džiugaus, kas nepasisekė. Tada jis ir paaugęs noriau su jumis bendraus.

Ieškokite bendrų pomėgių

Kai kurie paaugliai į tėvo pastangas bendrauti, regis, neatsiliepia. Jeigu ir jums atrodo, jog sūnus vengia atsakyti į klausimus, nemanykite, kad jis išvis nenori kalbėtis. Jeigu rastumėte kelią į jo širdį, galbūt jis mieliau atsivertų.

Žakui iš Prancūzijos kartais būdavo nelengva su sūnumi Žeromu rasti bendrą kalbą. Todėl šnekėtis jo ir nespaudė, o ėmėsi vaikui patinkančios veiklos — drauge žaisdavo futbolą. „Prisisportavę krisdavome ant žolės pailsėti. Paprastai tada sūnus atsiverdavo. Jau vien dėl to, kad būdavome kartu ir kad tas laikas būdavo tik mudviejų, jausdavomės labai artimi“, — pasakoja Žakas.

O jei vaikas sporto nemėgsta? Andrė su malonumu prisimena valandas, praleistas drauge su sūnumi stebint žvaigždes. „Vėsų vakarą išsinešdavome į lauką kėdes, šiltai apsisiausdavome ir su karštos arbatos puodeliu rankose žiūrėdavome į dangų, — sako Andrė. — Kalbėdavomės apie Tą, kuris žvaigždes sukūrė, apie asmeninius dalykus. Žodžiu, kalbėdavomės beveik apie viską“ (Izaijo 40:25, 26).

Bet ką daryti, jeigu sūnaus ir jūsų pomėgiai skiriasi? Tuomet galbūt teks jo pomėgius laikyti svarbesniais už savo (Filipiečiams 2:4). Ianas iš Pietų Afrikos pasakoja: „Man patiko sportas, o Voną labiau domino lėktuvai ir kompiuteriai. Taigi ir aš pradėjau tuo domėtis. Eidavome į akrobatinio skraidymo pasirodymus, taip pat kompiuteriu žaisdavome aviacinius žaidimus. Manau, būtent dėl to, kad drauge smagiai leisdavome laiką, Vonui buvo lengviau su manimi bendrauti.“

Stiprinkite jo pasitikėjimą savimi

„Tėti, tėti, žiūrėk!“ Gal kada šitaip jums sušuko mažasis sūnus, išmokęs ką nors nauja? Ar dabar, jau ūgtelėjęs, jis vis dar taip atvirai ieško jūsų pritarimo? Galbūt jau nebe, bet jam tikrai to reikia, kad užaugtų visaverčiu žmogumi.

Geras tėvo pavyzdys yra Jehova Dievas. Kai vienam iš jo sūnų, Jėzui, prasidėjo ypatingas gyvenimo žemėje etapas, Dievas viešai pasakė, ką jam jaučia: „Tai mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš patenkintas“ (Mato 3:17; 5:48). Tiesa, jūsų priedermė yra sūnų drausminti ir mokyti (Efeziečiams 6:4). Tačiau ar stengiatės pastebėti, ką gera jis pasako ir padaro, ar už tai pagiriate?

Kai kuriems vyrams nelengva kitą pagirti, parodyti, kad myli. Galbūt jų pačių tėvai labiau pabrėždavo klaidas, o gerų dalykų nepastebėdavo. Jei taip buvo ir jūsų šeimoje, stenkitės elgtis kitaip — stiprinkite sūnaus pasitikėjimą savimi. Kaip derėtų tai daryti? Anksčiau minėtas Luka prie namų ruošos darbų dažnai pasikviečia savo penkiolikmetį sūnų Manuelį. „Kartais pavedu jam kokį darbą pradėti be manęs ir pažadu prireikus padėti. Dažniausiai su tuo darbu jis puikiai susidoroja. Tuomet Manuelis jaučiasi patenkintas, ima labiau savimi pasitikėti. O aš kaskart jį pagiriu. Jeigu jam sekasi ne taip gerai, kaip tikėjosi, vis tiek pagiriu už pastangas.“

Be to, skatinti savo sūnaus pasitikėjimą savimi galite ir padėdamas siekti didesnių tikslų. O kaip tada, jei užsibrėžto tikslo link vaikas eina ne taip sparčiai, kaip norėtųsi? Arba gal jo siekiai, nors ir nėra blogi, tiesiog skiriasi nuo tų, kuriuos jūs norėtumėte, kad jis nusistatytų? Tokiu atveju savo lūkesčius reikėtų kiek pakoreguoti. Minėtas Žakas sako: „Stengiuosi padėti sūnui užsibrėžti realius tikslus. Vis dėlto žiūriu, kad tie tikslai būtų jo, ne mano. Tada vis primenu sau, kad sūnus tikslų siekti turi pagal savo jėgas.“ Įsiklausydamas į sūnaus nuomonę, pagirdamas jį, pakeldamas dvasią ištikus nesėkmei, padėsite jam tai, ką užsibrėžė, pasiekti.

Aišku, puoselėti artimą draugystę su sūnumi nebus lengva. Bet tikėtina, jog galiausiai sūnus taps artimu jūsų draugu. Kas gi nenorėtų būti šalia to, kuris padeda sėkmingai eiti gyvenimo keliu?

[Išnaša]

^ pstr. 2 Nors šiame straipsnyje kalbama apie išskirtinį tėvo ir sūnaus ryšį, tie patys principai iš esmės tinka ir kalbant apie tėvo ir dukters santykius.