KAS su šia pora, jūsų manymu, buvo ne taip? Juk abu turėjo gerus ketinimus, abu mylėjo Dievą, suprato, jog reikia drauge studijuoti Bibliją. Tačiau tos studijos, užuot padėjusios tarpusavio ryšį stiprinti, regis, turėjo visai priešingą poveikį. Nors Frederikas su Lijana drauge ir studijavo, dvasingumą puoselėjo ne bendromis pastangomis.

Kas yra dvasingumas? Kodėl sutuoktiniai turi stengtis jį ugdytis? Kokių čia iškyla sunkumų ir kaip juos įveikti?

Iš Biblijos suprantame, kad dvasingumas yra tam tikra asmens nuostata, požiūris į gyvenimą (Judo 18, 19). Paulius, vienas iš Biblijos rašytojų, aiškiai pabrėžė skirtumą tarp dvasingo žmogaus ir kūniško. Pasak Pauliaus, kas linkęs elgtis kūniškai, tas labiau rūpinasi savimi, ne kitais. Užuot laikęsis Dievo duotų priesakų, jis gyvena, kaip pačiam atrodo geriausia (1 Korintiečiams 2:14; Galatams 5:19, 20).

O dvasingam žmogui Dievo priesakai brangūs. Jehovą Dievą jis laiko savo Tėvu ir stengiasi ugdytis tokias kaip jo savybes (Efeziečiams 5:1). Taigi nenuostabu, kad  bendraudamas su kitais jis yra rūpestingas, malonus, nuolankus (Išėjimo 34:6). Dievui toks žmogus paklūsta net ir žinodamas, kad dėl to patirs sunkumų (Psalmyno 15:1, 4). Trisdešimt penkerius metus santuokoje gyvenantis Darenas iš Kanados sako: „Manyčiau, dvasingam žmogui visuomet rūpi, kaip jo kalba ir elgesys atsilieps jo draugystei su Dievu.“ Dareno žmona Džein priduria: „Dvasinga moteris yra tokia, kuri kiekvieną dieną ugdo, puoselėja savyje Dievo dvasios vaisių“ (Galatams 5:22, 23).

Žinoma, dvasingumą ugdytis būtina ne tik susituokusiems. Biblija moko, kad Dievą pažinti ir sekti jo pavyzdžiu privalu kiekvienam (Apaštalų darbų 17:26, 27).

Kodėl tad dvasingumas turi būti bendras sutuoktinių siekinys? Paimkime pavyzdį. Du daržininkai abiem priklausančiame sklype nori užsiauginti daržovių. Vienas nusprendžia sėklas sėti anksčiau, kitam atrodo, kad tą daryti reikėtų vėliau. Vienas mano, kad daržoves reikėtų kuo nors patręšti, kitas įrodinėja, kad jų tręšti nebūtina. Vienas nori darbuotis darže kasdien, kitas mieliau sėdėtų ir nieko nedarytų. Toks daržas derlių, aišku, duos, bet tikriausiai ne tokį, kokį galėtų, jeigu abu daržininkai sutartų ir darbuotųsi išvien.

Vyrą ir žmoną galima prilyginti tiems daržininkams. Jei bent vienas iš sutuoktinių puoselėja dvasingumą, tarpusavio santykiai, tikėtina, bus geresni (1 Petro 3:1, 2). Tačiau kur kas geriau, jei abu sutuoktiniai nusprendžia gyvenime vadovautis Biblijos principais ir visomis išgalėmis padeda vienas kitam atlikti Dievo tarnystę. Karalius Saliamonas rašė: „Dviem geriau negu vienam.“ Kodėl? „Nes jie gauna didesnį atlygį už savo triūsą. Jei vienas iš jų suklumpa, kitas padeda bičiuliui atsikelti“ (Mokytojo 4:9, 10).

Greičiausiai jūs su savo antrąja puse norite būti dvasinga pora. Bet prisiminkime daržininkus — vien gerų norų nepakanka. Aptarkime, su kokiais dviem sunkumais dažnai susiduriama ir kaip galima juos įveikti.

1 PROBLEMA. Nerandame laiko.

„Iš darbo vyras mane paima septintą, — sako neseniai susituokusi Sju. — Grįžę namo turime padaryti krūvą darbų. Tada prasideda proto ir kūno kova: protas sako, kad reikia susėsti ir drauge patyrinėti Dievo Žodį, o kūnas reikalauja poilsio.“

Ką daryti? Stenkitės vienas prie kito prisitaikyti, bendradarbiaukite. Sju pasakoja: „Su vyru nusprendėme keltis ankstėliau, kad dar prieš išeidami į darbus galėtume drauge paskaityti ištrauką iš Biblijos ir ją aptarti. Jis man padeda atlikti kai kuriuos namų ruošos darbus, tad mums lieka laiko pabūti kartu.“ Kodėl verta taip stengtis? Sju vyras Edas aiškina: „Pastebėjau, kad jei reguliariai kalbamės dvasinėmis temomis, lengviau įveikiame kasdienius sunkumus ir nerimą keliančias problemas.“

Dar vienas svarbus dalykas — būtina kasdien bent kelias minutes abiem drauge pasimelsti. Kodėl tai naudinga? Štai ką sako Rajanas, vedęs šešiolika metų: „Visai neseniai su žmona patyrėme didelę santykių krizę. Tačiau pradėjome kas vakarą drauge melstis, išsakydavome Dievui visus savo rūpesčius. Manau, kad būtent bendra malda padėjo išspręsti problemas, ir vėl puikiai sutariame.“

2 PROBLEMA. Skiriasi mūsų pomėgiai ir gebėjimai.

„Niekad nemėgau sėdėti prie knygų“, — prisipažįsta Tonis. „O aš skaityti mėgstu ir man patinka pasakoti tai, ką sužinau, — sako jo žmona Natali. — Kai aptarinėjame biblinius klausimus, kartais man atrodo, kad Tonis jaučiasi truputį nejaukiai.“

Ką daryti? Palaikykite vienas kitą, nekonkuruokite ir nekritikuokite. Išmokite vertinti gerąsias sutuoktinio savybes. „Žmonos entuziazmas studijuojant Bibliją kartais tiesiog išmuša iš vėžių, todėl anksčiau apie dvasinius dalykus su ja kalbėdavausi nenoriai, — pasakoja Tonis. — Bet turiu pripažinti, kad Natali labai moka pakelti dvasią. Dabar dažnai kalbamės dvasinėmis temomis. Pamačiau, kad nėra ko gąsčiotis, mėgaujuosi mūsų pašnekesiais. Tai padėjo mums atsipalaiduoti, geriau sutarti.“

Daugelis porų patyrė, kad jų santykiai pagerėjo, kai Biblijos studijoms ėmė skirti laiko kiekvieną savaitę. Tik vertėtų atminti, kad Šventojo Rašto pamokymus pirmiausia reikėtų taikyti sau, o ne sutuoktiniui (Galatams 6:4). Judviem opias problemas aptarinėkite kitu metu, ne per studijas. Kodėl?

Įsivaizduokite, su šeima sėdite prie pietų stalo. Ar dabar būtų tinkamas laikas perrišti savo pūliuojančią žaizdą? Tikriausiai, ne. Šitaip sugadintumėte kitiems apetitą. Pasak Jėzaus, mokytis apie tai, kokia Dievo valia ir kaip ją vykdyti, — tarsi valgyti maistą (Mato 4:4; Jono 4:34). Jei savo emocines žaizdas atveriate kaskart, kai sėdate prie Biblijos, sutuoktinis gali prarasti dvasinį apetitą. Apie problemas kalbėti, aišku, reikia, bet joms spręsti pasirinkite kitą laiką (Patarlių 10:19; 15:23, Brb).

Jeigu abu kartu, vaizdžiai tariant, auginsite dvasingumo daigą, galiausiai pjausite gerą vaisių — džiaugsitės darnesne, laimingesne santuoka. Dievo Žodis laiduoja: „Ką žmogus sėja, tą ir pjaus“ (Galatams 6:7).

Straipsnio pradžioje minėti Frederikas ir Lijana įsitikino, koks teisingas šis Biblijos principas. Jiedu susituokę jau 45 metus ir žino, jog už ištvermę atlyginama su kaupu. „Anksčiau priekaištavau žmonai dėl to, kad mažai bendrauja, — prisimena Frederikas. — Bet ilgainiui pamačiau, kad pats turiu labiau stengtis.“ Lijana pasakoja: „Sunkų laikotarpį ištverti mums padėjo meilė Jehovai. Per visus tuos metus reguliariai studijavome Bibliją ir drauge meldėmės. Matydama Frederiko pastangas elgtis, kaip dera krikščioniui, myliu jį dar labiau.“