Artinkimės prie Dievo

„Šventas, šventas, šventas yra Galybių Viešpats!“

JEIGU reikėtų apibūdinti Jehovos esybę vienu žodžiu, kokį pasirinktumėte? Pranašas Izaijas, gyvenęs aštuntajame amžiuje prieš mūsų erą, matė regėjimą. Tame regėjime dvasiniai kūriniai šlovino Jehovą šaukdami: „Šventas, šventas, šventas!“ Šitaip angelai iškėlė vieną esminių Jehovos ypatybių — šventumą. Tai, ką Izaijas matė, kelia mums pagarbią Jehovos baimę, sykiu padeda geriau jį pažinti. Tad įsigilinkime į Izaijo 6:1-3 užrašytus žodžius. Įsivaizduokite, jog visa tai regite savo akimis.

Ką Izaijas išvydo pirmiausia? „Regėjau Viešpatį, sėdintį aukštame ir didingame soste“, — pasakoja pranašas (1 eilutė). Šių žodžių, žinoma, nereikia suprasti tiesiogiai, žmogus juk negali regėti to, kas yra dvasinėje srityje. Biblijoje aiškiai pasakyta: „Dievo joks žmogus niekada nėra matęs“ (Jono 1:18). Izaijas iš tikrųjų mato regėjimą, arba viziją. * Bet regėjimas yra toks tikroviškas, jog pranašą apima pagarbi baimė, jis jaučiasi taip, lyg matytų patį Jehovą.

Toliau Izaijas išvysta tai, ko tikriausiai jokiam žmogui jokiame regėjime iki tol nebuvo duota išvysti. Antroje eilutėje rašoma: „Aplink [Jehovą] stovėjo tarnauti pasirengę serafai. Kiekvienas turėjo šešis sparnus: dviem dengė veidus, dviem — kojas ir dviem plasnojo ore.“ Serafai yra labai aukšto rango dvasinės būtybės. Izaijas vienintelis iš visų Biblijos rašytojų apie jas užsimena. Šie dvasiniai kūriniai visada yra pasirengę daryti viską, ką Dievas jiems palieps. Serafai yra užsidengę veidą ir kojas — šitaip jie išreiškia Dievui pagarbą, parodo esą nuolankūs. Tarnauti Jehovos akivaizdoje jiems yra didžiulė garbė.

Izaiją sukrečia ne tik tai, ką jis mato, bet ir tai, ką girdi. Serafai sutartinai pradeda liaupsinti Dievą. Jie nepaliaujamai vienas kitam šaukia: „Šventas, šventas, šventas yra Galybių Viešpats!“ (3 eilutė) Hebrajiško žodžio, čia verčiamo „šventas“, reikšmė glaudžiai susijusi su tyrumu, taurumu. Pasak vieno šaltinio, jis nurodo „tai, kas neturi nieko bendra su nuodėme, yra toli nuo visko, kas nuodėminga“. Serafai giesmę veikiausiai gieda antifoniškai ir žodį „šventas“ kartoja tris kartus — taip pabrėžia, kad Jehova yra pats švenčiausias (Apreiškimo 4:8). Taigi šventumas yra išskirtinė Jehovos ypatybė. Jis yra tyras, be dėmės.

Žinodami, kad Jehova yra šventas, dar labiau norime prie jo artintis. Kodėl? Jehovai nuodėmė yra svetima, tad, priešingai nei žmonių valdovai, savo pavaldinių jis neapgaudinės ir neskriaus. Galime būti tikri, kad jis visada kaip Tėvas mumis rūpinsis, kad valdys teisingai, teis nešališkai. Nė kiek neabejokime — šventasis Dievas niekada mūsų neapvils.

Gruodžio mėnesį siūlome perskaityti šią Biblijos ištrauką:

▪ Izaijo 1—23 sk.

[Išnaša]

[Anotacija 26 puslapyje]

Žinodami, kad Jehova yra šventas, dar labiau norime prie jo artintis