Biblijoje sakoma: „Gudrus žmogus nuvokia pavojų ir vengia jo, o neišmanėliai eina priekin ir nukenčia“ (Patarlių 22:3). Šis išmintingas pamokymas tikrai vertas dėmesio. Girdint perspėjimą apie galimą ugnikalnio išsiveržimą, potvynį, artėjantį uraganą ar viesulą, sveikas protas sako, kad reikia iš rizikos zonos evakuotis. Gyvybė juk brangiau už namą ar daiktus.

Gal kai kuriems apskritai būtų įmanoma persikelti gyventi į saugesnę vietą. Kaip sako žinovai, „nelaimės rizikos zonos geografiškai labai koncentruotos — rizika yra didelė tik gan mažame žemės plote ir dauguma didžiųjų nelaimių ateityje įvyks būtent jame“. Tai, pavyzdžiui, žemi pakrančių ruožai, taip pat regionai ties tektoniniais lūžiais. Jei įmanoma, geriausia apsigyventi kur nors kitur, saugesnėje vietovėje.

Kad ir kokių saugumo priemonių imtumėtės, nuo visų nelaimių neapsisaugosite. Neganda neužklups jūsų nepasiruošusio, jeigu iš anksto susidarysite veiksmų planą. Tai irgi atitinka principą, išreikštą minėtoje Biblijos patarlėje. Ar turite susidėjęs, kas būtina ekstremaliais atvejais? Leidinyje 1-2-3 of Disaster Education patariama komplekte turėti pirmosios pagalbos priemones, vandens, negendančio maisto ir svarbius dokumentus. Išmintinga su šeima aptarti, kokios nelaimės gali užklupti ir ką tokiais atvejais daryti.

Tai padės visada. Biblija vadina Dievą „atjautos Tėvu ir visokios paguodos Dievu, kuris guodžia mus visuose mūsų suspaudimuose“. Kitoje Biblijos eilutėje jis apibūdinamas kaip „Dievas, guodžiantis prislėgtuosius“ (2 Korintiečiams 1:3, 4; 7:6).

Dievas puikiai mato, ką tenka išgyventi jo tarnams. Jis yra kupinas meilės ir visokeriopai savo garbintojus drąsina (1 Jono 4:8). Dievas visada atsilieps į nuoširdžią maldą. Stebuklo gal ir nepadarys, bet tikrai  sustiprins šventąja dvasia. Ta dvasia gali priminti Biblijos mintis, kurios nelaimės akivaizdoje paguos ir nuramins. Tuomet Dievo tarnai jausis panašiai kaip senovės Izraelio karalius Dovydas: „Nors einu per tamsiausią slėnį, nebijau jokio pavojaus, nes tu su manimi. Tavo Ganytojo lazda ir vėzdas apgins mane“ (Psalmyno 23:4).

Pirmajame amžiuje krikščionių pranašas Agabas „nusakė, kad visą gyvenamą žemę ištiks didelis badas. Ir jis užėjo valdant Klaudijui“. Ši nelaimė palietė daug Jėzaus mokinių Judėjoje. Ką darė kitur gyvenantys krikščionys, išgirdę apie bendratikių vargus? Biblijoje rašoma: „Mokiniai nusprendė nusiųsti Judėjoje gyvenantiems broliams paramą, kiekvienas pagal savo išgales“ (Apaštalų darbų 11:28, 29). Taigi jie noriai ištiesė pagalbos ranką.

Tą patį galima pasakyti ir apie šių laikų Dievo tarnus. Visi gerai žino, kad Jehovos liudytojai mielai padeda savo bendratikiams. Pavyzdžiui, kai 2010-ųjų vasario 27 dieną Čilę sukrėtė stiprus žemės drebėjimas, Jehovos liudytojai suskato veikti. Karla, kurios namus nušlavė cunamis, prisimena: „Jau rytojaus dieną bendratikiai iš kitų vietovių atvyko į pagalbą. Tai man buvo tikra paguoda — paguoda paties Jehovos. Jis paskatino tuos savanorius parodyti mums gerumą. Jaučiausi tokia saugi ir mylima.“ Karlos senelis, ne Jehovos liudytojas, stebėjo plušančius darbininkus. „Savo bažnyčioje nesu matęs nieko panašaus“, — pasakė jis. Liudytojų pasiaukojimas paskatino jį paprašyti Biblijos studijų.

Jei palaikysime glaudžius ryšius su Dievą mylinčiais žmonėmis, ištikus nelaimei tikrai neliksime vieni. Bet ar stichinės nelaimės visada niokos žemę? Pažiūrėkime, ką atskleidžia Biblija.