Abraomas. Jo tikėjimas

Abraomas stovi po atviru dangumi vakaro tyloje. Pakėlęs akis į žėrintį žvaigždėtą dangų jis, be abejo, galvoja apie Dievo pažadą, kad jo palikuonių bus tiek daug, kiek tų šviesulių (Pradžios 15:5). Abraomui šios žvaigždės akivaizdžiai primena Dievo duotą žodį. Be to, jos yra ir pažado tikrumo garantas. Juk Jehova savo galia sukūrė bekraštę visatą ir visa, kas joje. Tad argi jis nesugebėtų padaryti taip, kad Abraomui su Sara gimtų vaikas? Šitoks yra Abraomo tikėjimo pamatas.

KAS YRA TIKĖJIMAS? Biblijoje žodis „tikėjimas“ vartojamas apibūdinti tvirtą žmogaus įsitikinimą tuo, kas yra nematoma, bet pagrįsta svariais įrodymais. Asmeniui, kuris tiki Dievą, Jehovos pažadai yra tokie patikimi, tarsi jie jau būtų įvykdyti.

KAIP ABRAOMAS RODĖ TIKĖJIMĄ? Abraomas įrodė tikįs Dievo pažadais. Tikėjimu Abraomas paliko tėviškę, nes buvo tikras, kad Jehova tesės duotą žodį ir nuves jį į kitą kraštą. Tikėjimu Abraomas klajojo po Kanaaną nedvejodamas, kad jo palikuonys metui atėjus tą žemę paveldės. Tikėjimu Abraomas klusniai rengėsi paaukoti Izaoką, tvirtai žinodamas, kad Jehova, jeigu to reikėtų, gali prikelti Izaoką iš mirties (Hebrajams 11:8, 9, 17-19).

Abraomas negyveno praeitimi, o žvelgė į ateitį. Jeigu Abraomas su Sara būtų pasilikę Ūre, jų gyvenimo sąlygos būtų daug patogesnės nei Kanaano žemėje, tačiau jie ‘nesiilgėjo krašto, iš kurio išvyko’ (Hebrajams 11:15). Šios poros mintys buvo sutelktos į tai, kaip Dievas ateityje palaimins juos ir jų palikuonis (Hebrajams 11:16).

 Ar Abraomo tikėjimas turėjo tvirtą pagrindą? Be abejo. Savo pažadus Jehova ištesėjo visus iki vieno. Ilgainiui Abraomo palikuonių pagausėjo ir jie išaugo į tautą, pavadintą Izraeliu. Po kurio laiko izraelitai apsigyveno Kanaane — krašte, kurį Jehova ir buvo pažadėjęs Abraomui atiduoti (Jozuės 11:23).

KO PASIMOKOME? Galime būti tikri, kad Jehova savo pažadus ištesės. Net jeigu žmogaus požiūriu atrodo, jog kai kurių iš jų įvykdyti tiesiog neįmanoma, mes tikime, kad „Dievui viskas įmanoma“ (Mato 19:26).

Be to, iš Abraomo mokomės sutelkti mintis ne į tai, koks mūsų gyvenimas buvo praeityje, bet į tai, ką gera mums žada ateitis. Šito teko išmokti vyrui, vardu Džeisonas. Jis serga sunkia liga, dėl kurios yra visiškai paralyžiuotas. „Tiesą sakant, kartais mintimis nugrimztu į praeitį, — prisipažįsta Džeisonas. — Labiausiai ilgiuosi paprastų dalykų, kurių dabar nebegaliu daryti, pavyzdžiui, apkabinti savo žmoną Amandą.“

Tačiau Džeisonas nė kiek nesvyruodamas tiki, kad Jehova ištesės visus savo žodžius, įskaitant ir pažadą, jog netrukus žemė taps rojumi, o Dievui ištikimi žmonės galės gyventi amžinai ir džiaugtis tobula sveikata * (Psalmyno 37:10, 11, 29; Izaijo 35:5, 6; Apreiškimo 21:3, 4). „Vis primenu sau, kad geriausia dar priešaky, — sako Džeisonas. — Jau greitai visiems laikams paliaus žmonijos vargai ir niekam nebereikės kęsti įtampos, nerimo, liūdesio ir kaltės jausmo.“ Koks tvirtas jo tikėjimas, lygiai kaip Abraomo!

[Išnaša]