Kai sienų nebelieka

Jehovos liudytojai stengiasi pašalinti visas tarp žmonių iškylančias kliūtis. Jie labai rimtai žiūri į principą, kuris atsiskleidžia įsigilinus į Jėzaus žodžius, ištartus jo mokiniams: „Jūs visi esate broliai“ (Mato 23:8). Pažiūrėkime, kaip šie žodžiai įgyja prasmę dviejose salėse, kur liudytojai renkasi šlovinti Dievo. Viena iš jų yra Portugalijoje, kita — Ispanijoje.

VALENSA DO MINJO ne šiaip apjuostas siena. Šis šiaurinės Portugalijos miestas buvo statomas neramiais laikais. Virš Minjo upės, skiriančios Ispaniją nuo Portugalijos, iki šiol stūkso dantytos jo sienos. Kitoje upės pusėje, jau Ispanijoje, yra Tujo miestas. Čia matyti katedra, kuri iš tikro labiau primena tvirtovę nei bažnyčią. Pagrindiniai Tujo ir Valensos įtvirtinimai mena dar XVII amžių, kai tarp Ispanijos ir Portugalijos vyko karas.

1995-aisiais kelias tarp šių Europos Sąjungos šalių atsivėrė — neliko nei muitinių, nei pasienio postų. Tačiau vien panaikinus kontrolės punktus, tarp žmonių neįsivyrauja vienybė. Čia jau reikia tinkamos proto ir širdies nuostatos. Valensoje stovi nedidukas, bet akiai mielas pastatas, kuriame visi barjerai tarp žmonių dingsta. Tai yra vieta, kur šlovinamas Dievas. Šioje Jehovos liudytojų Karalystės salėje renkasi dvi liudytojų bendruomenės — ispanų ir portugalų.

Viskas prasidėjo 2001 metais, kai liudytojai Tujo mieste ėmė ieškoti naujos Karalystės salės. Iš patalpų, kuriose rinkosi anksčiau, jiems teko išsikelti, o naujos salės statyboms nebuvo pakankamai lėšų. Kadangi bendruomenė nedidelė, lėšų neužteko netgi patalpų nuomai. Taigi liudytojai ispanai pasiteiravo brolių Valensoje, ar jie nesutiktų priimti jų bendruomenės į savo salę, kuri buvo vos už kelių kilometrų nuo Tujo miesto centro.

 Eduardas Vila, Tujo bendruomenės narys, pasakoja: „Prisimenu, kai 2001 metų gruodį buvome susitikę svarstyti šio reikalo. Išėjęs iš susitikimo supratau, kad Jehova atvėrė mūsų brolių portugalų širdis. Jiems teko nemažai paplušėti, kol pasistatė šią puikią Karalystės salę, o dabar jie noriai sutinka priimti ir mus. Kaip tai stiprina tikėjimą!“

Vienas liudytojas portugalas, Amerikas Almeida, taip pat dalyvavęs tame susitikime, sako: „Brolius iš Ispanijos mielai priėmėme. Tikėjome, kad Jehova palaimins mūsų sprendimą, todėl nutarėme vienbalsiai.“ Liudytojai iš abiejų sienos pusių puikiai sutaria. „Gal kam ir atrodo keista, bet kartais net pamirštame, kad mes iš skirtingų šalių. Visi esame dvasiniai broliai“, — sako Paolas iš Valensos.

Nauji lankytojai, atėję į šią Karalystės salę, dažniausiai iškart ant sienos pastebi du visiškai vienodus laikrodžius, tik laiką jie rodo skirtingą. Ispanijoje para prasideda valanda anksčiau, bet laiko juostų skirtumas ir yra vienintelis skirtumas tarp šių žmonių. Kai reikėjo renovuoti salę, regiono statybos komitetas, esantis Ispanijoje, pasitelkė entuziastingus savanorius iš abiejų bendruomenių. „Iš Ispanijos į pagalbą atvyko daug įgudusių brolių; kai  kurie važiavo kokius pusantro šimto kilometrų, — pasakoja Paolas. — Šis statybų projektas dar labiau sutvirtino abiejų bendruomenių meilės saitus.“

O štai kitas pavyzdys, kaip įveikiamos žmones skiriančios sienos.

Vieningi padalintame slėnyje

Kitas Ispanijos miestas, Puigserda, yra įsikūręs derlingame Serdanjos slėnyje, visai prie pat Prancūzijos sienos. Šis slėnis, apsuptas didingų Pirėnų kalnų, kadaise priklausė Ispanijai. Bet 1659 metais, pasirašiusi Pirėnų taikos sutartį, Ispanija pusę slėnio užleido Prancūzijai.

Šiandien į Puigserdos miestą, didžiausią tame slėnyje, apsipirkti atvažiuoja nemažai prancūzų. O nuo 1997-ųjų Jehovos liudytojams iš Prancūzijos duris atvėrė ir Puigserdos Karalystės salė. Tais metais viena prancūzų bendruomenė turėjo išsikelti iš patalpų, kurias nuomojo sueigoms. Iki artimiausios Karalystės salės Prancūzijoje jiems maždaug valanda kelio, o kalnų perėja, kurią ten važiuojant reikia kirsti, žiemos metu dažnai būna užpustyta.

Šiai prancūzų bendruomenei reikėjo kuo skubiau rasti vietą sueigoms, tad broliai iš Ispanijos ilgai nelaukę pasiūlė rinktis jų Karalystės salėje. Vietinis liudytojas Premas prisimena: „Visi su nekantrumu laukėme svečių. Aišku, tokią gerą dvasią išsiugdėme daugelį metų studijuodami Šventąjį Raštą. Po kelių savaičių pradėjome drauge rinktis toje pačioje salėje, ir renkamės čia jau pastaruosius 13 metų.“

„Puigserda buvo ideali vieta sueigoms rengti, — sako Erikas, vienas prancūzų bendruomenės prižiūrėtojų. — Gerai prisimenu, kaip šiltai mus sutiko ispanų bendruomenė. Jie papuošė salę gėlėmis ir pakabino užrašą: „Sveiki atvykę, brangūs broliai ir sesės.“

„Kai kurie žmonės pamatę, kad mūsų salės Prancūzijoje neliko, pamanė, jog prapuolė ir bendruomenė, — tęsia Erikas. — Bet mes niekur nedingom. Ir toliau skelbėme toje vietovėje, netgi platinom kvietimus į naują salę Ispanijoje. Susidomėję žmonės čia mielai ateina. Be to, rinkdamiesi kartu su broliais ispanais, labiau suartėjome. Nors anksčiau žinojome, kad kitoje sienos pusėje yra ispanų bendruomenė, ryšio su jais beveik nepalaikėme. Dabar, kai su jais susitinkame kiekvieną savaitę, šiame atokiame kalnų slėnyje nebesijaučiame tokie vieniši.“

 Ar dėl tautinių skirtumų kilo kokia įtampa? Viena liudytoja iš Prancūzijos, kuriai jau per 80, pasakoja: „Sužinojusi, kad sueigos vyks kitoje sienos pusėje, tai yra Ispanijoje, truputį sunerimau. Bet broliai Puigserdoje mus taip šiltai ir draugiškai priėmė. Šis pokytis nesukėlė jokių sunkumų. Netgi priešingai — gavome progą parodyti, kokia vieninga yra Jehovos tauta.“

Tvirtesnės sąjungos pamatas

Europos Sąjungos steigimo pirmtakai teigė, kad yra „pasiryžę sukurti glaudesnės Europos tautų sąjungos pamatus“. Pasienio postų panaikinimas devintajame—dešimtajame dešimtmetyje turėjo paspartinti šį procesą. Tačiau sienos turi būti panaikintos ir žmonių protuose.

Jehovos liudytojai visomis išgalėmis stengiasi su šaknimis išrauti išankstinį nusistatymą ir nepasitikėjimą. Jie žino, kad „Dievas nėra šališkas“ ir kad tokia įvairovė tik praturtina jų gretas (Apaštalų darbų 10:34). Tarptautiniuose jų kongresuose ir Karalystės salėse jie patiria, „kaip gera ir malonu, kai broliai vienybėje gyvena“ (Psalmyno 133:1, Brb). Valensos ir Puigserdos brolių draugystė su kaimyninių šalių bendratikiais yra puikiausias tokios vienybės įrodymas.

[Anotacija 13 puslapyje]

„Gal kam ir atrodo keista, bet kartais net pamirštame, kad mes iš skirtingų šalių. Visi esame dvasiniai broliai“

[Anotacija 14 puslapyje]

„Šis statybų projektas dar labiau sutvirtino abiejų bendruomenių meilės saitus“

[Anotacija 15 puslapyje]

„Kaip gera ir malonu, kai broliai vienybėje gyvena!“ (PSALMYNO 133:1, Brb)

[Iliustracija 12, 13 puslapiuose]

Iš siena apjuosto Valensos do Minjo atsiveria vaizdas į Minjo upę ir Tujo miestą

[Iliustracija 14 puslapyje]

Karalystės salės renovacija

[Iliustracija 15 puslapyje]

Pirėnai ir Serdanjos slėnis

[Iliustracija 15 puslapyje]

Vyresnieji iš Ispanijos ir Prancūzijos liudytojų bendruomenių, kurios renkasi Puigserdos Karalystės salėje