Gyvenimas Biblijos laikais. Muzikantai ir jų instrumentai

„Šlovinkite jį ragų gaudesiu, šlovinkite jį arfa ir lyra! Šlovinkite jį būgnelio žvangučiais ir šokiu, šlovinkite jį stygomis ir trimitais! Šlovinkite jį skambiais cimbolais, šlovinkite jį žvangančiais cimbolais!“ (PSALMYNO 150:3-5)

MUZIKA ir muzikantai visais laikais buvo neatsiejama Dievo Jehovos garbinimo dalis. Štai kai Jehova stebuklingai pervedė izraelitus per Raudonąją jūrą, Mozės sesuo Mirjama sutelkė moteris giedoti pergalės giesmę ir šokti iš džiaugsmo. Šokdamos jos ritmiškai mušė tambūrinus. Šis epizodas atskleidžia, kokį svarbų vaidmenį izraelitai skyrė muzikai: jie ką tik bėgo nuo egiptiečių kariuomenės, tačiau daugelis moterų nepamiršo pasiimti savo muzikos instrumentų (Išėjimo 15:20). Vėlesniais laikais pagal karaliaus Dovydo nurodymus tūkstančiai muzikantų, grodami muzikos instrumentais, šlovino Jehovą padangtėje, o paskui šventykloje, kurią pastatė Dovydo sūnus Saliamonas (1 Metraščių 23:5).

Iš ko buvo padaryti tie instrumentai? Kaip jie atrodė? Kokius skleidė garsus? Ir kokiomis progomis būdavo naudojami?

Muzikos instrumentų tipai

Biblijoje aprašyti muzikos instrumentai būdavo gaminami iš vertingos medienos, ištemptos gyvūnų odos, kaulo, metalo. Kai kuriuos instrumentus inkrustuodavo dramblio kaulu. Stygas darydavo iš augalų plaušų arba gyvulių žarnų. Nors senovės muzikos instrumentų iki šių laikų beveik nėra išlikę, esama įvairių jų atvaizdų.

 Biblijos laikų muzikos instrumentus galima suskirstyti į tris pagrindines kategorijas. Styginiai: arfa, lyra (1) ir liutnia (2); pučiamieji: ragas, arba šofaras (3), trimitas (4), daugelio pamėgtoji fleita, arba dūdelė (5); mušamieji: tambūrinas (6), sistras (7), cimbolai (8) ir varpeliai (9). Šiais instrumentais muzikantai pritardavo eiliuotiems kūriniams, linksmiems šokiams ir dainoms (1 Samuelio 18:6, 7). O svarbiausia, jie buvo naudojami garbinant Dievą, iš kurio žmonės ir gavo muzikos dovaną (1 Metraščių 15:16). Atidžiau patyrinėkime kiekvieną šių instrumentų grupę.

Styginiai instrumentai. Arfa ir lyra buvo lengvi, nešiojami muzikos instrumentai su stygomis, kurios ėjo per medinį korpusą. Dovydas, grodamas šitokiu instrumentu, pakeldavo nuotaiką apmaudo kamuojamam karaliui Sauliui (1 Samuelio 16:23). Šio tipo instrumentais buvo grojama orkestre per iškilmingą Saliamono pastatytos šventyklos atidarymą, taip pat kitomis džiugiomis progomis, kaip antai per šventes (2 Metraščių 5:12; 9:11).

Liutnia savo forma skyrėsi nuo arfos. Paprastai ji turėdavo kelias stygas, kurios ėjo per instrumento kaklelį ir rezonansinį korpusą. Vibruojančios stygos skleisdavo melodingus tonus, kiek panašius į šiuolaikinės klasikinės gitaros. Stygas gamino iš susuktų augalų plaušų arba gyvulių žarnų.

Pučiamieji instrumentai. Šie instrumentai Biblijoje minimi gana dažnai. Vienas seniausių buvo žydų ragas, vadinamas šofaru. Šitokiu išskaptuotu avino ragu išgaudavo stiprius, skvarbius garsus. Izraelitai pūsdavo šofarą šaukdami karius į mūšį arba ragindami tautą imtis tam tikrų veiksmų (Teisėjų 3:27; 7:22).

Kitas senovinis pučiamasis instrumentas buvo metalinis vamzdelio formos trimitas. Viename tarp Negyvosios jūros ritinių rastame dokumente rašoma, kad muzikantai šiais instrumentais gebėjo išgauti stebėtinai platų tonų diapazoną. Jehova liepė Mozei pagaminti du sidabrinius trimitus naudoti šventykloje (Skaičių 10:2-7). Vėliau per Saliamono šventyklos atidarymo iškilmes prie šlovinimo muzikos prisidėjo galingi 120 trimitų garsai  (2 Metraščių 5:12, 13). Meistrai gamino įvairaus ilgio trimitus. Kai kurie siekė beveik metrą, matuojant nuo pūstuko iki varpo formos žiočių.

Ypač mėgiama Izraelyje buvo fleita. Jos skleidžiamas linksmas, melodingas garsas keldavo žmonėms dvasią per džiugius šeimos sambūrius, puotas, vestuves (1 Karalių 1:40; Izaijo 30:29). Švelnus, lyrinis fleitos tembras dažnai girdėdavosi ir laidotuvėse, kur muzikantai grodavo graudžias melodijas per gedulo ritualą (žr. straipsnį 14 puslapyje) (Mato 9:23).

Mušamieji instrumentai. Per izraelitų šventes buvo naudojama ir nemažai mušamųjų muzikos instrumentų. Jų ritmiški garsai sužadindavo stiprias žmonių emocijas. Tambūriną gamino iš apvalaus medinio rėmo, kurį aptraukdavo stipriai ištempta gyvulių oda. Muzikantas arba šokėja daužydavo jį ranka ir taip išgaudavo duslų dunksėjimą. O tambūriną kratant virpėjo laisvai pritvirtinti varpeliai, skleisdami ritmingą žvangesį.

Dar vienas anais laikais paplitęs mušamasis instrumentas buvo sistras. Jis turėjo ovalo formos metalinį rėmą su rankena. Per rėmą ėjo skersiniai, ant kurių buvo užverti laisvai judantys metaliniai diskeliai. Sistrą energingai kratant, sklisdavo šaižus žvangėjimas.

Bronziniai cimbolai skleidė dar raižesnį garsą. Tai buvo du diskai, primenantys lėkštes. Jų būta didelių ir mažesnių. Didesnieji žvangantys cimbolai būdavo smarkiai vienas į kitą sudaužiami. O mažesniais, melodingiau skambančiais cimbolais grojo laikydami tarp dviejų pirštų. Ir vieni, ir kiti skleidė trenksmingus garsus, tik nevienodo stiprumo (Psalmyno 150:5).

Laikomasi palikto pavyzdžio

Mūsų laikais Jehovos liudytojai savo religines sueigas pradeda ir baigia muzika bei giesme. Per didesnius sambūrius leidžiamos orkestro atliekamos aranžuotės, kuriose skamba šiuolaikiniai styginiai, pučiamieji ir mušamieji instrumentai.

Sekdami senovės izraelitų ir pirmojo amžiaus krikščionių pavyzdžiu, Jehovos liudytojai garbindami Dievą skiria deramą dėmesį muzikai ir giesmėms (Efeziečiams 5:19). Šiandien Jehovos liudytojai, kaip ir praeityje gyvenę Dievo tarnai, džiaugsmingai šlovina Jehovą poezijos ir muzikos kūriniais.

[Iliustracijos 23 puslapyje]

(Sumažinta neproporcingai)

(Prašom žiūrėti patį leidinį)