▪ Vienas iš daugelio Trejybės doktrinos apibrėžimų yra toks: „Yra trys dieviški Asmenys (Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia). Sakoma, jog kiekvienas iš jų yra amžinas, kiekvienas visagalis, nė vienas nėra didesnis ar mažesnis už kitą, kiekvienas yra Dievas, tačiau visi kartu jie — vienas Dievas.“ Ar Biblija išties taip moko?

Šiai doktrinai pagrįsti paprastai cituojama Mato 28:19. Joje užrašyti Jėzaus žodžiai: „Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“ (Č. Kavaliausko vertimas). Tiesa, šioje ištraukoje Tėvas, Sūnus ir šventoji dvasia paminėti kartu, tačiau nesakoma, kad jie visi yra viena. Čia Jėzus savo sekėjams žydams nurodė mokyti žmones ir krikštyti juos Tėvo, Sūnaus ir šventosios dvasios vardu. O kuo žydai, kaip tauta, tikėjo?

Kai su Izraelio tauta buvo sudaryta Įstatymo sandora, kurios nuostatai yra surašyti Biblijoje, jai buvo įsakyta: „Neturėsi kitų dievų, tiktai mane“ (Pakartoto Įstatymo 5:7). Kiek asmenų čia kalba? Aiškų atsakymą randame Pakartoto Įstatymo 6:4 (Brb): „Klausyk, Izraeli! Viešpats [„Jehova“, NW], mūsų Dievas, yra vienintelis Dievas!“ — ne trys viename. Izraelis ką tik buvo išvaduotas iš Egipto, kur garbinamas Ozyris, Izidė ir Horas — viena iš daugelio dievų triadų (žr. nuotrauką). Būtent todėl Izraelio tautai ir įsakyta garbinti tiktai vieną Dievą. Kiek svarbu buvo, kad tauta suprastų šį įsakymą? Rabinas dr. Dž. H. Hercas sakė: „Šis iškilmingas pareiškimas apie absoliutų monoteizmą kartu reiškė, kad buvo paskelbtas karas visokiam politeizmui. [...] Šema paneigia krikščionių mokymą apie trejybę kaip prieštaraujantį Dievo Vienumo sampratai.“ *

Jėzus gimė žydų tautoje, todėl irgi buvo mokomas laikytis šio įsakymo. Kai po krikšto Velnias jį gundė, Jėzus jam tarė: „Eik šalin, Šėtone! Parašyta: ‘Jehovą, savo Dievą, garbink ir dievatarnystę eik jam vienam’“ (Mato 4:10; Pakartoto Įstatymo 6:13). Šis atsitikimas padeda išsiaiškinti bent du dalykus. Pirma, Šėtono bandymas įkalbėti Jėzų garbinti ne vien Jehovą būtų absurdiškas, jeigu Jėzus būtų to paties Dievo dalis. Antra, sakydamas „jam vienam“, Jėzus aiškiai parodė, jog yra tik vienas Dievas, kurį reikia garbinti. Jeigu jis būtų Trejybės dalis, jis būtų sakęs „mums“.

Žmonės, įgiję aiškų Dievo pažinimą ir norintys jam tarnauti, yra pakrikštijami „Tėvo, Sūnaus ir šventosios dvasios vardu“ (Mato 28:19). Jie pripažįsta Jehovos aukščiausiąją valdžią, taip pat supranta, kokį vaidmenį Jehova yra skyręs Jėzui Kristui ir kaip per jį įgyvendins savo sumanymus (Psalmyno 83:18, NW; Mato 28:18). Be to, suvokia, ką atlieka Dievo šventoji dvasia, tai yra jo veikiamoji jėga (Pradžios 1:2; Galatams 5:22, 23; 2 Petro 1:21).

Trejybės doktrina daugelį amžių glumina žmones. O Jėzus savo sekėjų nepaliko tamsoje ir mokė apie „vienintelį tikrąjį Dievą“ — Jehovą (Jono 17:3).

[Išnaša]

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 23 puslapyje]

Musée du Louvre, Paris