Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

Ar verta pasikliauti pirmu įspūdžiu?

Ar verta pasikliauti pirmu įspūdžiu?

Ar verta pasikliauti pirmu įspūdžiu?

JAUKIAI įsitaisęs savo svetainėje vienas gydytojas žiūrėjo televizijos pokalbių laidą, kurioje dalyvavo Airijos ministrų kabineto narys. Įsižiūrėjęs į ministro veidą gydytojas pastebėjo požymius, kurie, jo manymu, bylojo apie auglį. Gydytojas susisiekė su ministru ir patarė nedelsiant išsitirti.

Diagnozė pasitvirtino. Tas gydytojas, galima sakyti, turėjo profesionalią akį — gebėjo tiksliai nustatyti diagnozę vien pasižiūrėjęs į pacientą. Tačiau yra žmonių, kurie mano gebantys „profesionalia akimi“ greitai nustatyti kitų charakterį, asmenybės tipą ar patikimumą.

Mėginimų rasti mokslinį būdą nustatyti asmens charakterį pagal išorę būta jau nuo seno. Ši tyrinėjimų kryptis, vadinama fizionomika, leidinyje Encyclopaedia Britannica apibūdinama kaip „pseudomokslas, kuris remiasi prielaida, neva asmens būdą atskleidžia veido bruožai ir kūno sudėjimas“. Panašias teorijas ir metodus XIX amžiuje propagavo antropologai, kaip antai Čarlzo Darvino pusbrolis Fransis Goltonas, ir kai kurie kriminalistai, pavyzdžiui, italas Čezarė Lombrosas. Tačiau tokios teorijos šiandien jau beveik užmirštos.

Vis dėlto nemažai žmonių įsitikinę, jog susidaryti gan tikslią nuomonę apie asmenį tiesiog stebint jo išvaizdą, yra įmanoma. Tačiau ar tikrai verta pasikliauti pirmu įspūdžiu?

Kai sprendžiama iš išorės

Tipiškas pavyzdys, kaip iš pirmo žvilgsnio apie žmogų galima susidaryti klaidingą nuomonę, užrašytas Biblijoje, Samuelio pirmoje knygoje. Jehova Dievas liepė pranašui Samueliui patepti vieną Jesės šeimos narį būsimuoju Izraelio karaliumi. Apie tai skaitome: „Jiems [Jesės sūnums] atvykus, jis pamatė Eliabą ir pamanė: ‘Tikriausiai Viešpaties pateptasis stovi prieš Viešpatį.’ Bet Viešpats tarė Samueliui: ‘Nežiūrėk į jo išvaizdą ir stuomens aukštį, nes aš jį atmečiau. Juk Dievas ne taip mato, kaip žmogus; žmogus mato, kas akimis matoma, o Viešpats žiūri į širdį.’“ Po to pranašui pasirodė kiti šeši Jesės sūnūs, bet visi jie irgi buvo atmesti. Galiausiai, kitaip nei tikėjosi tiek Samuelis, tiek Jesė, Dievas būsimuoju karaliumi pasirinko aštuntąjį sūnų, Dovydą — tą, kurio niekam net į galvą neatėjo pakviesti (1 Samuelio 16:6-12).

Šiuo atžvilgiu nedaug kas pasikeitė ir mūsų laikais. Prieš keliolika metų Vokietijoje vienas kriminologijos dėstytojas surengė eksperimentą, kuriame dalyvavo 500 teisės fakulteto studentų. Taip pat buvo pakviesta 12 jiems nepažįstamų svečių: vietos policijos viršininkas, prokuroras, universiteto iždininkas, atstovas ryšiams su visuomene, keletas teisininkų ir teismo pareigūnų bei trys teisti nusikaltėliai. Studentams reikėjo nustatyti, kokia kiekvieno šių svečių profesija, taip pat kurie iš jų buvo nuteisti kalėti ir už kokį nusikaltimą. Savo išvadas jie turėjo grįsti remdamiesi vien tų vyrų išvaizda bei pomėgiais.

Kaip studentams sekėsi? Maždaug 75 procentai teisingai nurodė tris nusikaltėlius. Tačiau apie 60 procentų studentų prie nusikaltėlių taip pat priskyrė kitus devynis svečius, nors šie niekada nebuvo teisti. Kas septintas studentas nusprendė, kad vietinis prokuroras yra narkotikų prekeivis, o policijos viršininką vagimi palaikė kas trečias studentas! Kai vertinama pagal pirmą įspūdį, galima labai smarkiai apsirikti. Kodėl?

Išorė gali suklaidinti

Kai pirmą sykį susitinkame su kokiu žmogumi, esame linkę nuomonę apie jį susidaryti remdamiesi gyvenime įgyta patirtimi. Dažnai iš atskirų detalių padarome apibendrintą išvadą ir žmogų priskiriame tam tikram stereotipui. Be to, mūsų požiūrį į asmenį neretai formuoja ne tik jo išorė, bet ir tautybė, rasė, padėtis visuomenėje arba religija.

Jeigu mūsų nuomonė apie tą žmogų vėliau pasitvirtina, džiaugiamės savo įžvalga ir dar labiau įsitikiname, jog galime pasikliauti pirmu įspūdžiu. Tačiau kaip reaguojame pamatę, jog labai apsirikome? Būdami sąžiningi, atsisakysime savo išankstinės nuomonės ir remsimės tik faktais. Antraip žmogų galime įskaudinti ar net pridaryti jam žalos — vien todėl, kad didžiuojamės savo neva ypatingu gebėjimu permatyti asmenis.

Spręsti apie žmogų pagal išorinius požymius gali būti žalinga ne tik vertinamajam, bet ir pačiam vertintojui. Pavyzdžiui, pirmajame m. e. amžiuje daugelis žydų net nenorėjo prisileisti minties, kad Jėzus gali būti žadėtasis Mesijas. Kodėl? Kadangi jie buvo greiti apie žmogų spręsti vien iš išorės, Jėzus jų akyse tebuvo kaimo dailidės sūnus. Nors Jėzaus išmintingi žodžiai ir stebuklai aniems žydams darė įspūdį, dėl išankstinės nuomonės jie nenorėjo Jėzumi patikėti. Dėl tokios jų nuostatos Jėzus juos paliko ir išėjo skelbti kitiems žmonėms, sakydamas: „Pranašas nebūna be pagarbos, nebent savo tėviškėje ir savo namuose“ (Mato 13:54-58).

Tie žydai, kaip ir visi jų tautiečiai, jau šimtmečius laukė Mesijo, bet kai jis pagaliau pasirodė, jie dėl savo klaidingo pirmojo įspūdžio jo neatpažino. Dvasine prasme tai buvo didžiulis nuostolis (Mato 23:37-39). Panašią išankstinę nuostatą teko patirti ir Jėzaus sekėjams. Diduma žmonių tiesiog negalėjo patikėti, jog saujelė prasčiokų žvejų, į kuriuos su panieka žiūri tiek išsilavinusioji visuomenė, tiek dominuojančios religijos vadovai, gali skleisti svarbią žinią. Tie, kas ir toliau manė, jog pirmas jų įspūdis yra teisingas, neteko nuostabios garbės tapti Dievo Sūnaus sekėjais (Jono 1:10-12).

Kai kurie savo požiūrį pakeitė

Tarp Jėzaus amžininkų buvo ir tokių, kurie išvydę jo darbus nuolankiai pakeitė savo požiūrį (Jono 7:45-52). Pavyzdžiui, keletas Jėzaus namiškių iš pradžių nė nemanė, kad jų giminaitis galėtų būti Mesijas (Jono 7:5). Tačiau pagirtina, jog vėliau jų nuomonė pasikeitė ir jie įtikėjo Jėzų (Apaštalų darbų 1:14; 1 Korintiečiams 9:5; Galatams 1:19). Panašiai po daugelio metų dalis Romoje gyvenančių žydų panoro pasiklausyti paties apaštalo Pauliaus, o ne remtis krikščionybės priešininkų apie jį skleidžiamomis paskalomis. Išklausę Paulių kai kurie jų įtikėjo (Apaštalų darbų 28:22-24).

Šiais laikais nemažai žmonių yra susidarę neigiamą nuomonę apie Jehovos liudytojus. Kodėl? Dažniausiai ne dėl to, kad patys būtų ištyrę faktus ar radę įrodymų, jog liudytojų mokymai nesiderina su Šventuoju Raštu. Veikiau žmonės tiesiog negali patikėti, kad religinę tiesą skelbia Jehovos liudytojai. Bet kaip tik taip daugelis žiūrėjo į krikščionis ir pirmajame amžiuje.

Iš tikrųjų nieko nuostabaus, kad žmonės, kurie seka Jėzaus pavyzdžiu, yra menkinami bei šmeižiami. Kodėl? Jėzus savo tikruosius sekėjus perspėjo: „Jūs būsite visų nekenčiami dėl mano vardo.“ Bet sykiu ir padrąsino: „Kas ištvers iki galo, tas bus išgelbėtas“ (Mato 10:22).

Paklusdami Jėzaus paliepimui, Jehovos liudytojai šiandien uoliai darbuojasi, kad viso pasaulio žmonės išgirstų gerąją naujieną apie Dievo Karalystę (Mato 28:19, 20). Tie, kas kategoriškai atsisako jos klausytis, rizikuoja netekti progos stoti į kelią, vedantį į amžiną gyvenimą (Jono 17:3). O kaip jūs? Ar leisitės paveikiamas pirmo įspūdžio ir išankstinės nuomonės, o gal objektyviai ištirsite faktus? Atminkite: išorė gali būti apgaulinga, pirmas įspūdis — klaidingas, bet nešališkas žvilgsnis į faktus gali maloniai nustebinti (Apaštalų darbų 17:10-12).

[Iliustracija 11 puslapyje]

Pasikliaudami pirmu įspūdžiu daug žydų Jėzaus nepripažino Mesiju

[Iliustracija 12 puslapyje]

Ar jūsų nuomonė apie Jehovos liudytojus remiasi vien įspūdžiu ar faktais?