ALTAJAUS RESPUBLIKOJE, nepaprasto grožio krašte Sibiro pietvakariuose, išaušo saulėta diena. Pro langą matome tamsias spygliuočių miškų juostas, o už jų mėlynuoja didingi kalnai snieguotomis viršūnėmis. Šiame nuošaliame, atšiauraus klimato regione gyvena altajiečiai, savą kalbą turinti azijiečių tauta. Altajaus kalnuose šie žmonės jaučiasi puikiai. Beje, šių kalnų pavadinimas kilęs iš tiurkų-mongolų kalbos žodžio, reiškiančio „auksiniai“.

Prieš keletą metų mudu su žmona išmokome rusų gestų kalbą ir pradėjome lankyti Jehovos liudytojų gestakalbių bendruomenes ir mažas grupes. Rusijoje daugiau nei 170 tautų bei etninių grupių tarpusavyje susišneka rusų kalba, o kurčiuosius šioje šalyje sieja jų bendra kalba — rusų gestų. Kurtieji yra linkę bendrauti, bičiuliautis, ir daugelis tų, kuriuos sutinkame, mielai pasakoja apie savo gyvenimą, rodo svetingumą. Taip yra ir Altajuje.

Lankydamiesi Gorno Altaiske išgirstame, kad viename kaimelyje, už maždaug 250 kilometrų, gyvena keli kurtieji. Žinome, jog ten yra keletas liudytojų, tačiau nė vienas jų nemoka gestų kalbos. Tie kurti altajiečiai mums neišeina iš galvos, tad nutariame pas juos nuvažiuoti. Entuziazmą dar labiau sužadina Jurijus ir Tatjana, kurčiųjų pora, sutikusi vykti kartu. Į mikroautobusą sudedame leidinius gestų kalba skaitmeniniuose diskuose ir DVD leistuvą, taip pat nepamirštame apsirūpinti maistu. Pasiimame didelį termosą, ruginės duonos sumuštinių su rūkyta dešra, šviežiai iškeptų rusiškų skanėstų — pyragėlių su kopūstais ir bulvėmis. Galiausiai visą savo kūną, drabužius ir batus išpurškiame erkes atbaidančiu chemikalu, mat šiame regione siaučia erkių pernešamas encefalitas.

Važiuodami vingiuotu kalnų keliu gėrimės įspūdinga gamta. Visur dvelkia malonus jazminų ir alyvų kvapas. Kaip mus tai džiugina! Dar labiau pagyvėjame išvydę tauriųjų elnių kaimenę, ramiai besiganančią pievoje. Altajiečių gyvenvietėse matome medinius namus skardiniais stogais. Šalia daugelio tų namų stovi ai̇̀las — medinis, dažniausiai šešiakampis namukas kūginiu stogu. Kai kurie  ailai primena vigvamus, dengtus žieve. Dažna altajiečių šeima nuo gegužės iki rugsėjo gyvena aile, o rudenį ir žiemą praleidžia name.

Kai atvykstame į vietą, mus šiltai sutinka to kaimo liudytojai ir nuveda pas kurčių altajiečių porą. Šiedu džiaugiasi mūsų apsilankymu, smalsauja, iš kur esame, ką veikiame. Pasirodo, jie turi kompiuterį, tad kai išsiimame skaitmeninį diską, tuojau paprašo, kad įdėtume į leistuvą. Netrukus baigiasi visos šnekos, tarsi mūsų čia nė nebūtų. Šeimininkų akys įsmeigtos į ekraną, tik retkarčiais jie pamėgdžioja kokį gestą ar pritariamai linkteli galvą. Šiaip taip mums pavyksta atitraukti jų dėmesį nuo ekrano, mat norime grįžti į filmo pradžią, kur vaizduojamas nuostabus žemės rojus. Sustabdę vieną sceną papasakojame, ką Dievas padarys dėl žmonijos ir kokie žmonės gyvens amžinai tokioje gražioje aplinkoje. Matome šeimininkų susidomėjimą ir tai mums dar labiau pakelia dvasią. Paskui jie pasako, kad kitame kaime, kurį galime pasiekti per keletą valandų, gyvena dar viena kurčiųjų pora.

Vėl sėdame į automobilį. Pervažiuojame įspūdingą, akmenimis nusėtą gilų kalnų tarpeklį, paskui vingiuotu keliu atriedame į dar mažesnį kaimelį. Ten susirandame kurčiųjų šeimą — vyrą, žmoną, jų nedidelį sūnų ir žmonos motiną. Šeimininkai su džiaugsmu priima netikėtus svečius. Pro mažas ailo duris įėję vidun, pajuntame malonų medienos ir pasukų kvapą. Per apvalią skylę kūginio stogo viršuje sklinda šviesa. Kampe stovi baltinta mūrinė krosnis su orkaite, sienas puošia vyšninės spalvos kilimai. Šeima mus vaišina altajietiškomis spurgomis, arbatą geriame iš dubenėlio formos puodelių, kaip įprasta Azijoje. Paklausiame jų, ar kada nors manė, jog įmanoma būti Dievo draugu. Visi susimąsto. Paskui močiutė papasakoja, kad sykį vaikystėje ji ėjusi į tam tikrą vietą kalnuose ir nešusi maisto auką dievams. „Ką tai iš tikrųjų reiškė, nežinau, — moteris patraukė pečiais ir nusišypsojo. — Tiesiog buvo toks paprotys.“

Kai parodome DVD filmą, kaip tapti Dievo draugu, jų veidai nušvinta. Šeima išreiškia norą tęsti tokias diskusijas, tačiau kaip? Paprastai su kurčiaisiais susisiekiame trumposiomis žinutėmis, bet šioje vietovėje nėra mobiliojo telefono ryšio. Tad pažadame susirašinėti laiškais.

Saulei leidžiantis atsisveikiname su šiais mielais žmonėmis. Priešaky mums — ilgas kelias atgal į Gorno Altaiską. Ir nors esame pavargę, jaučiamės laimingi. Kiek vėliau, vietinių liudytojų pasiteiravę apie šią šeimą, sužinome, kad vyras kas savaitę važiuoja į didesnį miestą ir ten padedamas vienos gestų kalbą mokančios sesers studijuoja Bibliją, taip pat dalyvauja sueigose. Kokie laimingi esame, kad mūsų pastangos davė vaisių!

Atviraširdžių kurčiųjų ieškome tarsi lobių, paslėptų kalnuose. Kai po ilgų valandų ieškojimo, regis, atsitiktinai surandame kokį brangakmenį, džiaugiamės, kad ne veltui stengėmės. Altajaus kalnai mums visada bus auksiniai, primenantys tuos nuoširdžius žmones, kuriuos sutikome tarp raižytų kalnagūbrių viršūnių.