Spalvos ir audiniai Biblijos laikais

BIBLIJOJE randame nemažai detalių apie tai, kokių spalvų, stilių ir medžiagų drabužius žmonės nešiojo prieš daugelį šimtmečių.

Aišku, Biblija nėra knyga apie madas. Tačiau įvairios smulkmenos jos pasakojimams suteikia gyvumo, padeda skaitytojui lengviau įsivaizduoti aprašytus įvykius.

Biblijoje, pavyzdžiui, paminėta, kad Adomas ir Ieva savo nuogumui pridengti iš figmedžio lapų pasisiuvo juosmens aprišalus. Vėliau Dievas jiems davė patvaresnius rūbus — ilgus „drabužius iš kailių“ (Pradžios 3:7, 21).

O štai Išėjimo knygos 28 ir 39 skyriuose randame labai išsamų Izraelio vyriausiojo kunigo aprangos apibūdinimą. Jis vilkėjo lininį apatinį drabužį, baltą tuniką, mėlyną berankovį apsiaustą, išsiuvinėtą efodą ir krūtinės skydelį, juosėjo austą juostą, ant galvos nešiojo turbaną su spindinčia aukso plokštele. Kai skaitome, kiek kruopštaus darbo reikėjo įdėti gaminant šiuos apdarus, kiek brangių medžiagų panaudota, nesunku įsivaizduoti, kaip įspūdingai šie rūbai atrodė (Išėjimo 39:1-5, 22-29).

Pranašo Elijo apdaras buvo toks savitas, jog žmonės galėjo lengvai jį atpažinti vien iš apibūdinimo: „[Vyras] apsivilkęs gauruotu drabužiu ir apsijuosęs odiniu diržu.“ Praėjus šimtmečiams kai kas manė, kad Jonas Krikštytojas yra Elijas, iš dalies galbūt dėl panašios aprangos (2 Karalių 1:8; Mato 3:4; Jono 1:21).

Audiniai ir spalvos. Biblijoje gausu informacijos apie anuomet dėvėtų drabužių audinius, spalvas,  dažomąsias medžiagas, taip pat kalbama apie verpimą, audimą ir siuvimą. * Dažniausiai minimi audiniai — padaryti iš naminių gyvulių vilnos ir linų pluošto. Anot Biblijos, Abelis buvo aviganis, tačiau ar avis jis augino dėl vilnos, nepasakyta (Pradžios 4:2). Plona drobė pirmą kartą paminėta kalbant, kokiais drabužiais faraonas aprengė Juozapą, paskyręs jį krašto valdytoju; tai įvyko aštuonioliktame amžiuje prieš mūsų erą (Pradžios 41:42). Biblijoje nerašoma, kad žydai būtų gaminę drabužius iš medvilnės, bet yra žinoma, jog Vidurio Rytų kraštuose medvilnę žmonės naudojo nuo seno.

Ploni linų ar vilnos plaušeliai būdavo suverpiami į įvairaus storio siūlus. Paskui iš siūlų išausdavo medžiagą. Siūlus ir audinius nudažydavo įvairiomis spalvomis. Audinį sukirpdavo taip, kad tiktų žmogui, kuris tą drabužį dėvės. Neretai rūbus išsiuvinėdavo, pagražindavo supintais kelių spalvų siūlais. Tokie  puošnūs apdarai traukė akį ir buvo labai vertinami (Teisėjų 5:30).

Kalbant apie audinius Biblijoje dažnai minima mėlyna, purpurinė ir ryškiai raudona spalvos. Izraelitams buvo prisakyta drabužių apačioje „virš kutų prisiūti mėlyną virvelę“ (NW) kaip priminimą, jog juos sieja ypatingi santykiai su jų Dievu, Jehova (Skaičių 15:38-40). Vyriausiojo kunigo rūbai ir padangtės bei šventyklos puošybos elementai buvo siuvami iš audinių, nudažytų tam tikru mėlio atspalviu (hebr. techelet) ir purpurine spalva (hebr. argaman).

Padangtės ir šventyklos reikmenys ir puošyba. Kol klajojo po dykumą, izraelitai Dievą garbino padangtėje, o vėliau — šventykloje Jeruzalės mieste. Tad nenuostabu, jog Biblijoje randame išsamių nurodymų tiek dėl padangtės, tiek dėl Saliamono šventyklos statybos — kaip jas įrengti ir papuošti. Sužinome ne tik apie medžiagas bei spalvas, bet ir apie apdangalų ir užuolaidų audimą, dažymą, siuvimą.

Dievo vadovaujami įgudę meistrai Becalelis, Oholiabas, taip pat kiti vyrai bei moterys ištikimai atliko ypatingą užduotį: pastatė padangtę, kuri puikiai tiko kilniam tikslui — garbinti Jehovą (Išėjimo 35:30-35). Išėjimo 26 skyriuje iki smulkmenų nurodyta, iš kokių medžiagų ir kaip turėjo būti daromos visos padangtės dalys. Štai jos didelės spalvingos dangos buvo išaustos „iš plonų suktinių lininių siūlų, mėlynų siūlų ir purpurine spalva dažytos vilnos bei ryškiai raudonų verpalų“ (NW). Daugumą šių audinių žydai, matyt, pasiėmė išeidami iš Egipto. Ypač daug darbo įdėta gaminant ir kerubų atvaizdais išsiuvinėjant storą spalvotą uždangą, kuri padangtėje skyrė „šventąją vietą nuo šventų švenčiausiosios vietos“ (Išėjimo 26:1, 31-33). Panašūs nurodymai buvo duoti ir tiems, kas gamino audinius Jeruzalės šventyklai, kurios statyboms vadovavo karalius Saliamonas (2 Metraščių 1:18, 2:6 [2:1, 7, Brb]).

Biblijoje išsaugotos įvairios detalės rodo, jog senovės hebrajai gana sumaniai ir išradingai panaudojo  jiems prieinamas medžiagas. Iš mums nupiešto jų gyvenimo paveikslo matome, jog jis toli gražu nebuvo pilkas — tai nebuvo vos galą su galu sudurianti tauta, dėvinti neišvaizdžius drabužius iš šiurkščių audinių. Anaiptol, matome tautą, mėgusią dėvėti įvairių spalvų bei stilių rūbus, pasirenkančią juos pagal progą, metų laiką ir šeimos išgales.

Biblija sako, jog izraelitams apsigyventi buvo duotas geras kraštas, „kraštas, tekantis pienu ir medumi“ (Išėjimo 3:8; Pakartoto Įstatymo 26:9, 15). Kol jie garbino Jehovą teisingai, jis juos laimino. Gyvenimas buvo puikus, žmonės jautėsi laimingi ir patenkinti. Štai Biblijoje skaitome: „Per visą [karaliaus] Saliamono gyvenimą Judas ir Izraelis nuo Dano iki Beer Šebos gyveno saugiai, kiekvienas žmogus po savo vynmedžiu ir figmedžiu“ (1 Karalių 5:5 [4:25, Brb]).

[Išnaša]

[Rėmelis/iliustracijos 26, 27 puslapiuose]

Vilna ir linas

Biblijos laikais avis dažniausiai augindavo dėl pieno ir vilnos. Kad visa ūkininko šeima būtų aprengta vilnoniais drabužiais, pakakdavo vos kelių avių. Jeigu ūkininkas laikydavo didesnę bandą, vilnos perteklių galėdavo parduoti vietiniams audėjams. Kai kuriuose miestuose ir kaimuose būta audinių gamintojų susivienijimų. Nuo senų senovės avių kirpimas buvo vienas svarbių metinių darbų (Pradžios 31:19; 38:13; 1 Samuelio 25:4, 11).

Lininį audinį, iš kurio pasiūti drabužiai buvo itin mėgiami, gamindavo iš linų stiebų (Išėjimo 9:31). Beveik pribrendusius linus nuraudavo, stiebus džiovindavo saulėje, paskui mirkydavo vandenyje, kad suminkštėtų stangresnės dalys. Kai linai išdžiūdavo, juos iškuldavo, plaušus atskirdavo, arba iššukuodavo, ir suverpdavo. Tada iš tokių siūlų jau galėdavo austi. Karališkosios šeimos nariai ir aukšti pareigūnai labiausiai mėgo būtent lininius drabužius.

[Iliustracija]

Džiovinti linai prieš mirkymą

[Rėmelis/iliustracija 27 puslapyje]

Verpimas

Atskiri lino plaušeliai, avių ar ožkų plaukai yra per silpni ir per trumpi, kad juos būtų galima panaudoti. Todėl iš jų pluošto sukami, arba verpiami, norimo storio bei ilgio siūlai. Apie „sumanią žmoną“ Biblijoje sakoma: „Jos pirštai paima verpstę, jos rankos dirba su ja“ (Patarlių 31:10; 31:19, Brb). Čia kalbama apie verpimo būdą, kai naudojama verpstė ir verpstukas, dvi paprastos lazdelės.

Vienoje rankoje moteris laiko verpstę, ant kurios uždėtas vilnos ar linų kuodelis. Kita ranka ji ištraukia kažkiek plaušelių, susuka juos į siūlą ir jį pritvirtina prie viename verpstuko gale padaryto kabliuko ar įpjovos. Ant verpstuko užmautas sunkus ratukas, vadinamas smagračiu, padeda jam tolygiai suktis. Laikydama verpstuką nuleistą žemyn ir jį sukdama, moteris iš plaušelių verpia tam tikro storumo siūlą ir vynioja jį ant lazdelės, tarsi ant ritės. Paskui viską kartoja iš pradžių tol, kol ant verpstės buvęs kuodelis tampa vienu ilgu siūlu, tinkamu dažyti ar austi.

[Rėmelis/iliustracijos 28, 29 puslapiuose]

Dažymas

Suverpti ir išvalyti vilnoniai ar lininiai siūlai (arba austinė medžiaga) dažomi įvairiomis spalvomis. Į dažus juos pamerkus daugiau kartų, spalva būna sodresnė. Iš talpyklos išimta medžiaga išgręžiama, kad dažus būtų galima vėl panaudoti, mat jie yra brangūs. Galiausiai nudažyti siūlai ar audiniai paskleidžiami džiūti.

Sintetinių dažų senovėje nebuvo, tačiau žmonės mokėjo iš augalų bei gyvūnų išgauti įvairiausių spalvų bei atspalvių dažus, ir jais nudažyti audiniai neišblukdavo. Pavyzdžiui, geltonus dažus darydavo iš migdolo lapų ir sutrintų granatų luobelių, juodus — iš granatmedžio žievės. Raudonus dažus išgaudavo iš dažinės raudės šaknų arba Kermes genties vabzdžių. Mėlyni dažai buvo gaminami iš indigažolės. Sumaišius įvairių murekso genties moliuskų pigmentus medžiagą buvo galima nudažyti visokiais atspalviais — nuo karališkojo purpuro iki mėlyno ar ryškiai raudono.

Kiek jūrinių sraigių reikėjo vienam drabužiui nudažyti? Pigmento iš vieno moliusko išgaunama labai mažai, tad, kaip parodė atliktas tyrimas, norint drabužį ar apsiaustą nudažyti sodria spalva, kuri deramai vadinama karališkuoju purpuru, tokių moliuskų prireiktų bent 10000. Sakoma, kad Babiloną valdant karaliui Nabonidui purpurinė vilna buvo 40 kartų brangesnė už kitomis spalvomis dažytą vilną. Senovėje šių brangių dažų prekyba garsėjo Tyras, todėl purpurinę spalvą imta vadinti Tyro purpuru.

[Iliustracijos]

Jūrinės sraigės kriauklė

Purpuro dažų talpykla, rasta Tel Dore, Izraelyje (antras arba trečias a. p. m. e.)

[Šaltinio nuoroda]

The Tel Dor Project

[Rėmelis/iliustracija 29 puslapyje]

Audimas

Audimo staklėmis iš suverptų siūlų audžiami norimo dydžio audiniai drabužiams ar kitiems daiktams gaminti. Išilgai ištempti siūlai vadinami metmenimis, o skersai einantys — ataudais. Audžiama juos supinant, tai yra ataudai tam tikrais tarpais eina virš metmenų arba po jais.

Bibliniais laikais buvo naudojamos horizontaliosios staklės, statomos ant grindų, arba vertikaliosios staklės. Kai kuriose vertikaliosiose staklėse apačioje prie metmenų būdavo prikabinti pasvarai. Tokių senovinių pasvarų rasta daugelyje Izraelio vietovių.

Audimas paprastai būdavo kiekvienos šeimos buities darbas, tačiau kai kur jį bendrai dirbdavo visas kaimas. Pavyzdžiui, 1 Metraščių 4:21 yra paminėtos „drobės gamintojų kiltys“, tikriausiai tuo verslu užsiimančių žmonių grupė.

[Iliustracija 26, 27 puslapiuose]

„Mėlyni siūlai ir purpurine spalva dažyta vilna“ (Išėjimo 26:1, NW)