▪ Prakartėlėse ar vaidinimuose tikriausiai ne sykį esate matęs tris karalius, arba išminčius, atėjusius aplankyti ėdžiose gulinčio naujagimio Jėzaus. Manoma, kad juos į tvartelį pas Jėzų atvedė Dievo siųsta žvaigždė. Daugelis vaikų netgi mintinai žino tų trijų karalių vardus — Kasparas, Merkelis ir Baltazaras. Tačiau ar ta populiari istorija derinasi su tuo, kas rašoma Biblijoje? Ne. Yra daug neatitikimų.

Pirma, kas buvo tie vyrai? Biblijos graikiškajame originalo tekste jie vadinami ne karaliais ir ne išminčiais, o žvaigždininkais (astrologais). Jie buvo pagonys, matyt, praktikavę būrimą iš žvaigždžių. Biblijoje jų vardai nenurodyti, netgi nepasakyta, kiek jų iš viso buvo.

Antra, kada tie vyrai aplankė Jėzų? Ne tuomet, kai jis ką tik gimęs gulėjo ėdžiose. Iš kur tai žinome? Evangelijoje pagal Matą sakoma: „Įėję į namus, jie pamatė vaikelį su jo motina Marija“ (Mato 2:11). Kaip matome, Jėzus tada buvo jau nebe naujagimis, o „vaikelis“. Be to, Marija ir Juozapas nebesiglaudė tvartelyje, o gyveno name.

Trečia, kas siuntė tą žvaigždę, rodžiusią astrologams kelią? Bažnyčiose dažnai mokoma, kad ją siuntė Dievas. Ar tikrai? Kaip žinia, toji žvaigždė astrologų nenuvedė tiesiai į Betliejų, o iš pradžių nulydėjo juos pas karalių Erodą į Jeruzalę. Būtent iš jų tas pavydus, didelę valdžią turintis žudikas sužinojo apie Jėzaus gimimą ir dėl to užsidegė neapykanta vaikui, kuriam buvo skirta tapti „žydų karaliumi“ (Mato 2:2). Erodas, gudriai įtikinęs žvaigždininkus, esą ir pats nori pagerbti tą vaikelį, liepė jiems išsiaiškinti ir jam pranešti, kur tiksliai Jėzus yra. Tada žvaigždė astrologus nuvedė pas Juozapą ir Mariją. Jei Dievas nebūtų sutrukdęs, žvaigždininkų kelionė būtų pasibaigusi vaiko žūtimi. Laimei, Dievas to neleido. Nesulaukęs jokių žinių iš astrologų, Erodas taip įniršo, kad įsakė Betliejuje ir jo apylinkėse išžudyti visus berniukus, dvejų metų ir jaunesnius (Mato 2:16).

Vėliau Jehova apie Jėzų sakė: „Tai mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš patenkintas“ (Mato 3:17). Pagalvokite: ar mylintis, teisingas Tėvas savo pasiuntiniais būtų pasirinkęs pagonių astrologus, užsiiminėjančius tuo, ką draudė jo paties Įstatymas, — okultizmu? (Pakartoto Įstatymo 18:10) Ar jis būtų siuntęs žvaigždę nuvesti juos pas pavojingiausią ir galingiausią to krašto žudiką su žinia, kuri tikrai įžiebtų to pavyduolio neapykantą? O paskui ar būtų ta pačia žvaigžde parodęs kelią tiesiai ten, kur buvo paguldytas jo bejėgis sūnus?

Tai galima pailiustruoti tokiu pavyzdžiu: išmintingas karvedys siunčia savo geriausią kareivį į priešo teritoriją atlikti pavojingos užduoties. Ar tas vadas priešams atskleistų vietą, kur šis karys slepiasi? Žinoma, ne! Panašiai Jehova siuntė savo Sūnų į šį pavojingą pasaulį. Ar jis būtų nedoram karaliui Erodui atskleidęs, kur rasti jo Sūnų, ypač kai šis mažiausiai apsaugotas ir bejėgis? Jokiu būdu!

Tad kas gi siuntė tą žvaigždę, arba ją primenantį objektą? O kas labiausiai troško, kad mažasis Jėzus mirtų — kad neužaugtų ir neatliktų savo misijos žemėje? Kas siekia suklaidinti žmones ir sėja melą, smurtą, žudynes? Pats Jėzus nurodė, kas yra „melagis ir melo tėvas“ ir kas „nuo pradžios buvo žmogžudys“. Tai — Šėtonas Velnias (Jono 8:44).