Kova už gerąją naujieną Tesalonikoje

Tesalonika, o šiandien — Salonikai, yra klestintis uostamiestis šiaurės rytų Graikijoje. Šis miestas turi daug ką papasakoti apie pirmojo amžiaus krikščionis, ypač apie Pauliaus, kitataučių apaštalo, tarnystę (APAŠTALŲ DARBŲ 9:15; ROMIEČIAMS 11:13).

APIE 50 m. e. m. Paulius drauge su savo bendražygiu Silu atvyko į Tesaloniką. Pauliui tai buvo antroji misionieriška kelionė, o kartu ir pirma proga paskelbti gerąją naujieną apie Kristų krašte, kuris mūsų laikais yra Europos dalis.

Eidami Tesalonikos gatvėmis Paulius ir Silas, be abejo, dar nebuvo pamiršę, kaip visai neseniai Filipuose, pagrindiniame Makedonijos mieste, juos sumušė ir įkalino. Paulius pats vėliau rašė, kad patyręs smurtą Filipuose turėjo sukaupti daug drąsos „kalbėti [tesalonikiečiams] apie Dievo gerąją naujieną“ (1 Tesalonikiečiams 2:1, 2). Ar situacija Tesalonikoje bus palankesnė? Kaip klostysis jų tarnyba čia? Ar ji bus vaisinga? Prieš išsiaiškindami tai, pirmiau perverskime kelis šio senovės miesto istorijos puslapius.

Miestas, menantis neramią praeitį

Jau pats Tesalonikos pavadinimas atskleidžia šį tą įdomaus. Jis sudarytas iš dviejų graikų kalbos žodžių, reiškiančių „tesaliečiai“ ir „pergalė“, o tai byloja, kad miesto pavadinimas susijęs su kovomis ir mūšiais. Manoma, kad 352 m. p. m. e. Makedonijos karalius Pilypas II, Aleksandro Didžiojo tėvas, Tesalijoje nugalėjo vieną gentį iš centrinės Graikijos. Pasakojama, kad tos pergalės atminimui vieną savo dukterų karalius pavadino Tesalonika. Ši vėliau ištekėjo už Kasandro, vieno iš savo įbrolio Aleksandro įpėdinių. O Kasandras apie 315 m. p. m. e. vakarinėje Chalkidikės pusiasalio dalyje pastatė miestą, kuriam ir davė savo žmonos vardą. Per ilgą Tesalonikos istoriją taika čia būdavo reta viešnia.

O štai turtų šis miestas tikrai nestokojo. Tesalonika galėjo pasigirti vienu geriausių gamtinių uostų Egėjo jūroje. Be to, Romos imperijos laikais per miestą ėjo garsusis Via Egnatia plentas. Šitokioje judrioje jūros ir sausumos kelių kryžkelėje įsikūrusi Tesalonika tapo svarbiais Romos imperijos prekybos vartais. Bėgant amžiams šis turtų pertekęs miestas kaip koks gardus kąsnelis traukdavo gotus, slavus, frankus, turkus ir venecijiečius. Neretai tų tautų kariaunos įsibraudavo pro miesto mūrus sėdamos smurtą ir liedamos kraują. Taigi miestas buvo daugelio įnirtingų kovų liudininkas. Na, o dabar grįžkime į tą dieną, kai į Tesaloniką įžengė apaštalas Paulius ir čia prasidėjo kitokia kova — kova už gerąją naujieną.

 Į Tesaloniką atvyksta Paulius

Atėjęs į naują miestą, Paulius paprastai pirmiausia skelbdavo žydams, nes šie gerai žinojo Raštus ir apaštalui būdavo lengviau rasti su jais bendrą kalbą, o žydams — lengviau suprasti gerosios naujienos esmę. Vieno žinovo manymu, toks Pauliaus paprotys galbūt bylojo apie apaštalo dėmesį savo tautiečiams, o gal ir apie jo ketinimą pasitelkti žydus ir kitus Dievą garbinančius žmones, kad šie, priėmę gerąją naujieną, padėtų ją skelbti kitataučiams (Apaštalų darbų 17:2-4).

Taigi, atvykęs į Tesaloniką, Paulius pirmiausia nuėjo į sinagogą, kur „su jais [žydais] diskutavo remdamasis Raštais, aiškino ir Raštų žodžiais įrodinėjo, kad Kristus turėjo kentėti ir prisikelti iš mirusiųjų, ir sakė: ‘Kristus — tai tas Jėzus, apie kurį aš jums skelbiu’“ (Apaštalų darbų 17:2, 3, 10).

Paulius kalbėjo apie Mesijo vaidmenį ir tapatybę, o tai buvo labai prieštaringa, daug ginčų kelianti tema. Žydai įsivaizdavo Mesiją karvedžiu ir nugalėtoju, tad mintis apie nukankintą Mesiją jiems buvo atgrasi. Trokšdamas padėti žydams pakeisti klaidingą požiūrį, Paulius naudojo daugybę sumanaus mokytojo metodų — „diskutavo“, „aiškino“ ir „Raštų žodžiais įrodinėjo“. * Tačiau kaip Pauliaus klausytojai reagavo į šias naujas, nuostabias tiesas?

Laimėjimai nepaisant kliūčių

Kai kurie žydai, o kartu su jais daugybė graikų prozelitų bei „nemažai žymių moterų“ priėmė Pauliaus skelbiamą žinią. Žodžiai „žymios moterys“ yra įdomi ir tiksli detalė, nes Makedonijoje moterys turėdavo gan aukštą padėtį. Jos eidavo svarbias visuomenines pareigas, valdydavo nekilnojamąjį turtą, turėdavo tam tikrų civilinių teisių, vadovaudavo verslui. Čia moterų garbei net buvo statomi paminklai. Tad panašiai kaip Lidija, gerąją naujieną priėmusi Filipų verslininkė, aukštuomenės luomo Tesalonikos moterys — matyt, kilusios iš įžymių šeimų arba garsių miesto vyrų žmonos — irgi palankiai atsiliepė į Pauliaus skelbiamas tiesas apie Kristų (Apaštalų darbų 16:14, 15; 17:4).

Žydus dėl to apėmė didelis pavydas. Jie „pasikvietė nedorų vyrų, dykinėjančių turgavietėje, ir subūrę minią ėmė kelti mieste sąmyšį“ (Apaštalų darbų 17:5). Kas buvo šie žydų talkininkai? Vienas Biblijos žinovas juos vadina „palaidūnais ir nenaudėliais“ ir priduria: „Iš visko sprendžiant, tiems vyrams visai nerūpėjo, ką ten tas Paulius skelbia; tiesiog juos, kaip ir bet kokią minią, buvo nesunku įaudrinti ir pakurstyti griebtis smurto.“

Ši visokio plauko žmonių minia „įsiveržė į Jasono [priėmusio Paulių viešnagėn] namus ir jų ten ieškojo, norėdami išvesti liaudžiai“. Neradę Pauliaus, jie sugalvojo kreiptis į aukščiausią miesto valdžią, todėl „nutempė Jasoną ir kai kuriuos kitus brolius pas miesto vadovus šaukdami: ‘Tie žmonės, kurie sukėlė  suirutę tarp visos žemės gyventojų, atėjo ir čia’“! (Apaštalų darbų 17:5, 6)

Tesalonika buvo Makedonijos sostinė, todėl turėjo tam tikrą autonomiją. Visokius viešus reikalus sprendė miesto susirinkimas, arba piliečių taryba. O „miesto vadovai“, arba politarchai, * buvo aukšti pareigūnai, prisaikdinti saugoti tvarką ir malšinti neramumus, dėl kurių miestas galėjo netekti Romos suteiktų privilegijų. Todėl išgirdę, kad kažkokie ramybės drumstėjai kelia grėsmę viešajai tvarkai, miesto vadovai turėjo pagrįstai sunerimti.

O tada nuskambėjo rimčiausias kaltinimas: „Jie visi eina prieš Cezario potvarkius, tvirtindami esant kitą karalių — Jėzų“ (Apaštalų darbų 17:7). Pasak vieno žinyno, tai buvo užuomina į „maišto kurstymą“ prieš imperatorius, kurie „visose užkariautose provincijose griežtai draudė minėti vardą [kitokio] karaliaus, nebent jiems patiems leidus“. Šis kaltinimas galėjo atrodyti pagrįstas dar ir todėl, kad Jėzus, kurį Paulius skelbė esant Karalių, buvo romėnų nubaustas mirtimi būtent dėl kaltinimo maišto kurstymu (Luko 23:2).

Miesto vadovai ne juokais susirūpino. Bet kadangi nei tvirtų kaltės įrodymų, nei paties kaltinamojo rasti nepavyko, „paėmė iš Jasono ir kitų atitinkamą užstatą ir juos paleido“ (Apaštalų darbų 17:8, 9). Matyt, Jasonas ir kiti krikščionys sumokėję užstatą laidavo, kad Paulius išvyks iš miesto ir nebegrįš kelti čia neramumų. Ko gero, būtent šį atsitikimą Paulius turėjo omenyje rašydamas, kad „Šėtonas užkirto [jam] kelią“ ir neleido grįžti į miestą (1 Tesalonikiečiams 2:18).

Susidarius tokiai pavojingai padėčiai Paulius ir Silas tuoj pat nakčia iškeliavo į Berėją. Ten Pauliaus pastangos skelbti gerąją naujieną taip pat davė gerų vaisių, bet tai taip smarkiai supykdė jo priešininkus žydus iš Tesalonikos, kad šie, nepabūgę 80 kilometrų atstumo, atvyko į Berėją sukurstyti minios ir įžiebti naujos persekiojimo ugnies. Pauliui ir vėl teko skubiai ruoštis į kelionę — šį kartą į Atėnus, — bet kova už gerąją naujieną Tesalonikoje tuo nesibaigė (Apaštalų darbų 17:10-14).

Gležna bendruomenė — nuožmi kova

Džiugu, kad Tesalonikoje susikūrė krikščionių bendruomenė, tačiau šiems naujiems Kristaus mokiniams teko didelių išmėginimų, ir persekiojimas toli gražu nebuvo vienintelis. Jie gyveno pagonybės ir amoralumo persisunkusiame mieste, tad Paulius dėl to labai nerimavo. Ar jo bendratikiams pavyks likti tyriems? (1 Tesalonikiečiams 2:17; 3:1, 2, 5)

Tesalonikos krikščionys žinojo, kad nustoję dalyvauti miesto visuomeninėje ir religinėje veikloje, užsitrauks savo buvusių draugų panieką ir neapykantą (Jono 17:14). Be to, Tesalonikoje buvo gausu visokių šventyklų, pastatytų tiek graikų dievybėms, kaip antai Dzeusui, Artemidei ir Apolonui, tiek kai kuriems Egipto dievams. Mieste taip pat buvo įsigalėjęs imperatorių garbinimo kultas, ir visi  gyventojai privalėjo dalyvauti apeigose. Atsisakymas buvo traktuojamas kaip maištas prieš Romos imperiją.

Stabmeldystė žadino žmonėse baisų palaidumą. Tiek dievas Kabiras, Tesalonikos globėjas, tiek Dionizas su Afrodite, tiek Egipto deivė Izidė turėjo vieną bendrą bruožą — jų kultai buvo persmelkti sekso orgijų ir ūžavimų. Klestėjo prostitucija ir sanguliavimas. Nesantuokinių lytinių santykių niekas nelaikė nuodėme. Tesalonikoje gyveno romėnų kultūros įtakojama visuomenė, kur, anot vieno šaltinio, „miestiečių paslaugoms buvo prieinama daugybė vyrų ir moterų, pasiruošusių tenkinti kiekvieną jų aistrą, o gydytojai rekomenduodavo tokių aistrų jokiu būdu neslopinti“. Tad Paulius turėjo tikrai svarių priežasčių raginti vietos krikščionis, kad ‘susilaikytų nuo ištvirkavimo’ ir saugotųsi „nepasotinamo geidulingumo“ bei netyrumo (1 Tesalonikiečiams 4:3-8).

Jie nugalėjo

Tesalonikos krikščionims teko tiesiog grumtis už savo tikėjimą. Vis dėlto, nepaisant persekiojimų, išmėginimų bei amoralios aplinkos, jie susilaukė iš Pauliaus pagyrimo už „tikėjimo darbą, meilės triūsą ir ištvermę“, taip pat už indėlį į gerosios žinios garsinimą toli už jų miesto ribų (1 Tesalonikiečiams 1:3, 8).

303 m. e. m. Romos imperijoje kilo smarkus krikščionių persekiojimas. Pagrindinis kurstytojas buvo Cezaris Galerijus, kuris gyveno Tesalonikoje ir išgražino miestą daugybe didingų pastatų. Šiandien jų griuvėsiai yra turistų traukos objektas.

Mūsų dienomis Tesalonikoje gyvenantys Jehovos liudytojai skelbia žmonėms gerąją naujieną apie Kristų ir neretai — būtent prie tų pastatų, kuriuos kadaise pastatė anas žiaurus krikščionių priešas. Reikia pasakyti, kad ir dvidešimtajame amžiuje krikščionių skelbimo darbas buvo smarkiai varžomas, bet, nepaisant to, dabar Tesalonikoje veikia jau apie šešiasdešimt uolių Jehovos liudytojų bendruomenių. Jų pastangos akivaizdžiai byloja, kad kova už gerąją naujieną, kuri prasidėjo prieš tiek daug amžių, tęsiasi ligi pat šiol ir ligi pat šiol yra pergalinga.

[Išnašos]

[Žemėlapis 18 puslapyje]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

Via Egnatia

MAKEDONIJA

Filipai

Amfipolis

Tesalonika

Berėja

TESALIJA

Egėjo jūra

ATĖNAI

[Iliustracijos 20, 21 puslapiuose]

Viršuje: Salonikai mūsų laikais

Žemiau: arkada ir romėnų pirtis Agoroje

[Šaltinio nuoroda]

Dvi nuotraukos iš kairės apačioje: 16th Ephorate of Prehistoric and Classical Antiquities, copyright Hellenic Ministry of Culture and Tourism

[Iliustracijos 21 puslapyje]

Rotonda prie Galerijaus arkos; Cezario Galerijaus reljefas; liudijama prie Galerijaus arkos

[Šaltinio nuoroda]

Vidurinė nuotrauka: Thessalonica Archaeological Museum, copyright Hellenic Ministry of Culture and Tourism

[Iliustracijų šaltinių nuorodos 18 puslapyje]

Medalionas su galvos atvaizdu: © Bibliothèque nationale de France; įrašas akmenyje: Thessalonica Archaeological Museum, copyright Hellenic Ministry of Culture and Tourism