„Kai meldžiatės, sakykite: ‘Tėve’“

„Tėvas.“ Kokius jausmus ir mintis tau sukelia šis žodis? Įsivaizduoji gerą, rūpestingą, savo šeimą mylintį vyrą? O gal mintyse iškyla aplaidaus ar net smurtingo žmogaus paveikslas? Atsakymas didžia dalimi priklausys nuo to, koks buvo tavo tėvas.

„TĖVAS“ — šį žodį dažnai vartojo Jėzus kreipdamasis į Dievą ir kalbėdamas apie jį. * Savo sekėjams Jėzus taip pat nurodė: „Kai meldžiatės, sakykite: ‘Tėve’“ (Luko 11:2). O koks tėvas yra Jehova? Tai žinoti labai svarbu. Kodėl? Kuo geriau Jehovą pažinsi, tuo labiau prie jo glausiesi ir mylėsi jį.

Nėra nė vieno, kas apie mūsų dangiškąjį Tėvą galėtų papasakoti daugiau už Jėzų. Su savo Tėvu jis bendravo labai artimai. Jėzus sakė: „Niekas gerai nepažįsta Sūnaus, tik Tėvas, taip pat niekas gerai nepažįsta Tėvo, tik Sūnus ir tas, kuriam Sūnus nori jį apreikšti“ (Mato 11:27).  Taigi geriausiai Tėvą pažinti galime per jo Sūnų.

Ką tad Jėzus atskleidė apie mūsų dangiškąjį Tėvą? Jis sakė: „Dievas taip mylėjo pasaulį, jog davė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, ne pražūtų, bet turėtų amžiną gyvenimą“ (Jono 3:16). Čia Jėzus paminėjo pagrindinę mūsų dangiškojo Tėvo savybę — meilę (1 Jono 4:8). Jehova meilę rodo įvairiai, pavyzdžiui, išreikšdamas savo pritarimą ar užuojautą, teikdamas apsaugą, drausmindamas, rūpindamasis mūsų poreikiais.

Jėzus patikino, kad Tėvas mumis džiaugiasi

Vaikai jaučiasi smagiau ir drąsiau, kai žino, kad tėvai jais patenkinti. Jėzų taip pat turbūt labai sustiprino jo Tėvo ištarti žodžiai: „Tai mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš patenkintas“ (Mato 3:17). Jėzus mus patikina, kad Tėvas mus myli ir džiaugiasi mumis. „Kas mane myli, bus mylimas mano Tėvo“, — sakė jis (Jono 14:21). Kokie paguodžiantys žodžiai! Tačiau yra asmuo, kuris siekia tą paguodą iš mūsų atimti.

Šėtonas stengiasi sukelti mums abejones, ar dangiškasis Tėvas mumis patenkintas. Šėtono tikslas yra įtikinti mus, jog mes nieko neverti. Dažnai jis tai daro, kai esame labiausiai pažeidžiami — ligoti, silpni, senyvo amžiaus arba prislėgti savo nesėkmių ar nusivylimo. Štai vienas jaunas vyras, vardu Lukas, jautėsi esąs nevertas Dievo palankumo. Jis pasakoja, kad kai buvo dar paauglys, jo tėvai labai pasikeitė, pamynė visas tas vertybes, kurių jį prieš tai mokė. Galbūt todėl jam sunkiai sekėsi užmegzti artimą draugystę su dangiškuoju Tėvu. Be to, dėl karšto būdo Lukas neretai patekdavo į bėdą, įsiveldavo į konfliktus. Tačiau ilgainiui, padedamas kantrios ir padrąsinimo negailinčios žmonos, kurią Lukas vadina „ypatingu palaiminimu, dovana nuo Dievo“, savo impulsyvumą suvaldyti išmoko. Taip pat jis suvokė, kad „Kristus Jėzus atėjo į pasaulį išgelbėti nusidėjėlių“ (1 Timotiejui 1:15). Lukas sako, kad mąstydamas apie tai, jog Dievas jį myli ir palaiko, jaučia džiaugsmą ir pasitikėjimą savimi.

Jeigu kada suabejoji, ar Jehova tave myli, ar yra patenkintas tavimi, stiprybės galėtum semtis iš Romiečiams 8:31-39 užrašytų žodžių. Čia apaštalas Paulius pabrėžia, kad niekas „negalės atskirti mūsų nuo Dievo meilės, kuri yra Kristuje Jėzuje, mūsų Viešpatyje“. *

Nuoširdžiai atjaučiantis Tėvas

Dangiškasis Tėvas atjaučia mus, kai dėl ko nors kenčiame. Jis yra „didžios atjautos“ Dievas (Luko 1:78). Jėzus atspindėjo savo Tėvo meilę netobuliems žmonėms (Morkaus 1:40-42; 6:30-34). Tikrieji krikščionys irgi stengiasi sekti dangiškuoju Tėvu ir užjausti kitus. Jie klauso Biblijos paraginimo: „Būkite vieni kitiems malonūs, jautrios širdies“ (Efeziečiams 4:32).

Pamąstykite apie tai, ką patyrė Felipė. Vieną dieną einant į darbą jam taip suskaudo nugarą, tarsi kas peiliu būtų smeigęs. Jis buvo skubiai nuvežtas į ligoninę. Po aštuonias valandas trukusių tyrimų gydytojai galiausiai nustatė, kad plyšo aortos vidinė sienelė. Jie pasakė, kad vyriškiui gyventi liko tik 25 minutės, todėl daryti operaciją nebėra prasmės.

Šalia buvo keletas Felipės bendratikių. Atjauta paskatino juos nedelsiant veikti — jie pasirūpino, kad Felipė būtų nuvežtas  į kitą ligoninę. Ten jam buvo atlikta skubi operacija. Visą tą laiką bendratikiai pasiliko su juo. Viskas baigėsi laimingai ir Felipė liko gyvas. Prisimindamas šį įvykį, Felipė dėkoja savo bendratikiams už nuoširdžią užuojautą. Jis yra įsitikinęs, kad tam juos paskatino mūsų dangiškasis Tėvas. „Jaučiausi taip, lyg Dievas, tarsi mylintis tėvas, stovėtų šalia ir mane stiprintų“, — pasakoja vyras. Taip, Jehova dažnai parodo atjautą per savo žemiškuosius tarnus, paskatindamas juos atspindėti šią nuostabią savybę.

Mūsų Tėvas saugo mus

Kai mažylis ko nors išsigąsta, jis visada gali bėgti pas savo tėtį, kad šis jį apgintų. Mylinčio tėvo glėbyje jis jaučiasi saugus. Jėzus visiškai pasitikėjo Jehovos apsauga (Mato 26:53; Jono 17:15). Mes taip pat galime jaustis saugūs po galinga savo dangiškojo Tėvo ranka. Šiandien Jehova pirmiausia saugo nuo dvasinės žalos. Jis aprūpina viskuo, ko tik reikia, kad išvengtume pavojų ir išlaikytume draugystę su juo. Viena, kaip jis tai daro — duoda mums pamokymų per Bibliją. Priimdami tuos pamokymus klausome paties Jehovos, tarsi iš už nugaros mums sakančio: „Štai tikrasis kelias! Juo eikite!“ (Izaijo 30:21)

Apmąstyk Tiago ir dviejų jo brolių, Fernando ir Rafaelio, pavyzdį. Jie buvo rokenrolo grupės nariai. Vieną dieną trijulė buvo priblokšta nuostabios naujienos: grupė gavo kvietimą muzikuoti vienoje žymiausių San Paulo (Brazilija) koncertų salių. Rodės, laukia didžiulė sėkmė. Tačiau vienas bendratikis juos įspėjo: bičiuliautis su tais, kurie nepaiso Dievo normų, — pavojinga (Patarlių 13:20). Kad šis Biblijos patarimas tikrai teisingas, tas bendratikis žinojo iš patirties. Pasirodo, jo paties brolis kažkada susidėjo su bloga kompanija ir ėmė elgtis bedieviškai. Tiagas su savo broliais nusprendė mesti muzikanto karjerą. Visi trys dabar yra atsidėję visalaikei krikščioniškai tarnybai. Jie įsitikinę, kad paisydami Dievo Žodžio perspėjimų išvengė dvasinės žalos.

Dangiškasis Tėvas mus drausmina

Mylintis tėvas drausmina savo vaikus, nes jam rūpi, kokiais žmonėmis jie užaugs (Efeziečiams 6:4). Toks tėvas gal ir yra reiklus, bet vaikus drausmindamas niekada nebūna šiurkštus. Panašiai ir mūsų dangiškasis  Tėvas kartais mato, jog būtina mus sudrausminti, bet visada tai daro su meile, o ne piktai. Jėzus, kaip ir jo Tėvas, niekada nebuvo grubus, net kai jo mokiniai į sudrausminimą reaguoti neskubėdavo (Mato 20:20-28; Luko 22:24-30).

Pažiūrėkime, kaip vienas vyras, vardu Rikardas, suprato, kad Jehova jį sudrausmino iš meilės. Rikardo tėvas šeimą paliko, kai berniukui tebuvo vos septyni mėnesiai. Paauglystėje Rikardui tėvo labai trūko. Jis pradėjo blogai elgtis, bet paskui jį užgraužė sąžinė. Supratęs, kad pamynė krikščioniškos moralės normas, nusprendė pasikalbėti su savo bendruomenės vyresniaisiais. Šie jam davė griežtų, tačiau meilingų, Biblija pagrįstų pamokymų. Rikardas juos dėkingai priėmė, tačiau kaltė ir toliau slėgė. Jam buvo taip sunku, jog net neužmigdavo naktimis, verkdavo, puolė į depresiją. Bet paskui suprato, kad buvo sudrausmintas dėl to, kad Jehova jį tebemyli. Rikardas prisiminė Hebrajams 12:6 žodžius: „Ką Jehova myli, tą auklėja.“

Svarbu prisiminti, kad drausminimas nebūtinai yra tik bausmė arba pabarimas. Biblija drausminimą sieja ir su auklėjimu. Todėl mūsų dangiškasis Tėvas kartais leidžia mums patirti skaudžias savo klaidų pasekmes. Tačiau Biblija patikina, kad toks drausminimas mus ugdo, padeda laikytis teisingo kelio (Hebrajams 12:7, 11). Taip, dangiškajam Tėvui tikrai rūpi mūsų gerovė ir jis drausmina mus tik mūsų pačių labui.

Dangiškasis Tėvas rūpinasi mūsų poreikiais

Mylintis tėvas stengiasi aprūpinti savo šeimą viskuo, kas būtina. Jehova — taip pat. „Jūsų dangiškasis Tėvas juk žino, kad jums viso to reikia“, — sakė Jėzus (Mato 6:25-34). Jehova pažadėjo: „Aš niekada tavęs nepaliksiu ir niekada tavęs neapleisiu“ (Hebrajams 13:5).

Šių žodžių tikrumu įsitikino viena moteris, vardu Nisė. Ji paliko gerai apmokamą darbą tam, kad galėtų daugiau laiko skirti Dievo tarnybai ir dviem savo mergaitėms, bet kaip tyčia netrukus darbo neteko ir jos vyras. Iš ko jie dabar gyvens? Ji meldė Jehovos pagalbos. Kitą dieną jos vyras nuėjo į darbovietę pasiimti savo daiktų. Didelei jo nuostabai, viršininkas pasakė, kad ką tik atsirado kita darbo vieta ir pasiūlė ją jam. Taigi Nisės vyras vieną dieną darbo neteko, o iš ryto jau turėjo kitą. Jiedu dėkojo savo dangiškajam Tėvui, kad taip puikiai viskas išsisprendė. Jų atvejis primena mums, kad mūsų rūpestingas Tėvas, Jehova Dievas, niekada nepamiršta savo ištikimų tarnų.

Dėkingi savo Tėvui už meilę

Tikrai, sunku apsakyti, kokia įstabi mūsų dangiškojo Tėvo meilė! Kai apmąstome, kaip jis išreikšdamas savo pritarimą, rodydamas atjautą, saugodamas ir drausmindamas, rūpindamasis mūsų poreikiais rodo savo tėvišką meilę, suvokiame, kad jis — pats geriausias Tėvas, kokį tik galime įsivaizduoti!

Kaip galėtume parodyti savo dėkingumą už dangiškojo Tėvo meilę? Stengdamiesi geriau pažinti jį ir jo tikslus (Jono 17:3). Gyvendami pagal jo valią, vaikščiodami jo keliais (1 Jono 5:3). Atspindėdami jo meilę, kai bendraujame su kitais (1 Jono 4:11). Taip mes galime parodyti, kad Jehovą laikome savo Tėvu ir kad mums yra garbė būti jo vaikais.

[Išnašos]

[Anotacija 19 puslapyje]

Kuo geriau Jehovą pažinsi, tuo labiau prie jo glausiesi ir mylėsi jį

[Anotacija 22 puslapyje]

Mes galime parodyti, kad Jehovą laikome savo Tėvu ir kad mums yra garbė būti jo vaikais

[Rėmelis/iliustracijos 21 puslapyje]

JEHOVA SAVO TĖVIŠKĄ MEILĘ RODO ĮVAIRIAI

PADRĄSINIMAS

ATJAUTA

APSAUGA

DRAUSMINIMAS

APRŪPINIMAS