▪ Štai kokį įstatymą Dievas davė Izraelitams dėl jų santykių su aplinkinėmis tautomis: „Nesimaišyk su jais vedybomis, atiduodamas savo dukteris jų sūnums ar imdamas jų dukteris savo sūnums“ (Pakartoto Įstatymo 7:3, 4). Kodėl tai buvo draudžiama?

Jehova žinojo, kad Šėtonas siekia sugadinti Jo išrinktąją tautą, pastūmėdamas juos garbinti netikrus dievus. Todėl rūpindamasis viso Izraelio gerove, Dievas įspėjo, kad klaidatikiai „nugręš tavo vaikus nuo manęs tarnauti kitiems dievams“. Tai buvo labai rimta. Jei Izraelio tauta nupultų imdama garbinti kitus dievus, ji netektų Dievo malonės bei apsaugos ir taptų lengvu grobiu savo priešams. Kaip gi tada iš šios tautos kiltų žadėtasis Mesijas? Tad suprantama, kodėl Šėtonas visaip stengėsi sugundyti izraelitus vedybomis su kitataučiais, kurie tikrojo Dievo negarbino.

Be to, Jehova rūpinosi ir kiekvienu Izraelio tautos nariu individualiai. Juk kiekvieno jų gerovė ir laimė priklausė nuo gerų santykių su Dievu. Ar Jehovos nuogąstavimas, kad netikintys sutuoktiniai padarys blogą įtaką buvo pagrįstas? Prisiminkime karaliaus Saliamono atvejį. Jis žinojo Jehovos įspėjimą, kad klaidatikės žmonos „tikrai nugręš jūsų [izraelitų] širdis sekti jų dievus“. Tačiau Saliamonas, apdovanotas nepaprasta išmintimi, galbūt svarstė, kad jam šitaip neatsitiks ir Dievo perspėjimo jam nereikia. Tad jis šį perspėjimą ignoravo. O kuo tai baigėsi? „Jo žmonos nugręžė jo širdį kitų dievų link.“ Kaip tragiška! Saliamonas neteko Jehovos malonės, o tauta dėl jo neištikimybės smarkiai susiskaldė (1 Karalių 11:2-4, 9-13).

Vis dėlto kai kurie argumentuoja, jog būta ir išimčių. Pavyzdžiui, izraelitas Machlonas vedė moabitę Rūtą, o ši vėliau tapo ištikima Jehovos garbintoja. Tačiau reikia pabrėžti, jog vesti moabitę buvo rizikingas žingsnis. Machlonas dėl vedybų su moabite Dievo Žodyje negiriamas; jis mirė jaunas, veikiausiai dar prieš tai, kai Rūta ėmė vadinti Jehovą savo Dievu. Be to, Machlono brolis Kiljonas vėdė moabitę Orpą, o ji taip ir liko „prie savo dievų“. Kita vertus, Boazas vedė Rūtą praėjus nemažai laiko po to, kai ši tapo Jehovos garbintoja. Vėlesniais laikais žydų rašytiniuose šaltiniuose Rūta net buvo vadinama „tobula prozelite“. Rūtai ir Boazui jų santuoka buvo tikra Jehovos dovana (Rūtos 1:4, 5, 15-17; 4:13-17).

Tad ar būtų protinga manyti, kad Machlono ir Rūtos pavyzdys kaip nors paneigia Jehovos priesako tuoktis tik su bendratikiais pagrįstumą? Argi šitaip samprotaudami neprimintume žmogaus, kuris rodydamas į lošėją, loterijoje laimėjusį didįjį prizą, daro išvadą, jog lošimas yra visai priimtinas būdas užsidirbti pragyvenimui?

Biblija ragina krikščionis tuoktis „tik Viešpatyje“. Ji įspėją: „Neįsikinkykite į nelygų jungą su netikinčiais.“ Šis priesakas skirtas tikriesiems krikščionims, kurie dar tik ieško sutuoktinio. O tiems, kas jau susituokę su netikinčiu asmeniu, Dievo Žodis teikia praktinės išminties, kad savo nelengvoje padėtyje vis vien rastų džiaugsmo (1 Korintiečiams 7:12-16, 39; 2 Korintiečiams 6:14). Visi šie pamokymai rodo, kad Jehova Dievas, santuokos Įkūrėjas, trokšta paties geriausio visiems savo garbintojams — tiek nesusituokusiems, tiek susisaisčiusiems vedybiniais ryšiais.