Ar galime tikėti stebuklais, aprašytais Biblijoje?

JEIGU išgirstumėte kokią nuostabą keliančią istoriją, ar prieš patikėdamas nepasvertumėte, kiek patikimas ją papasakojęs asmuo? Tikriausiai atsižvelgtumėte ne tik į tai, kaip jis kalbėjo, bet ir į jo reputaciją. Jei per daugelį metų tas žmogus visada sakė tiesą, niekada sąmoningai jums nemelavo, turėtumėte tvirtą pagrindą ir šį kartą juo patikėti.

Tą patį principą galime pritaikyti ir Biblijoje aprašytiems stebuklams. Aišku, kai jie vyko, nė vienas iš mūsų dar negyvenome. Tačiau nustatyti, ar Biblijos pasakojimais tikėti galime, įmanoma. Kaip? Štai keletas veiksnių, rodančių, jog Biblijoje aprašyti stebuklai įtikimi.

Daug stebuklų buvo padaryti viešai. Kai kuriuos jų matė tūkstančiai ar net milijonai žmonių (Išėjimo 14:21-31; 19:16-19). Jie buvo padaryti ne slaptomis, o stebint daugeliui.

Stebuklai vyko įprastoje aplinkoje. Nebuvo butaforijos, išorinio blizgesio, specialių efektų. Diduma Biblijoje aprašytų stebuklų buvo padaryti atsitiktinių susitikimų metu ir kam nors iš žmonių paprašius (Morkaus 5:25-29; Luko 7:11-16). Taigi stebuklai nebuvo iš anksto kaip nors suplanuoti.

Tie, kas darė stebuklus, nesiekė išgarsėti, nesivaikė turtų ar šlovės sau. Priešingai, stebuklai buvo daromi tam, kad būtų pašlovintas Dievas (Jono 11:1-4, 15, 40). Jeigu kas norėdavo iš stebuklingų galių pasipelnyti, būdavo pasmerkiamas (2 Karalių 5:15, 16, 20, 25-27; Apaštalų darbų 8:18-23).

Biblijoje aprašyti stebuklai tokie įvairūs, kad jie negalėjo būti padaryti tik žmogaus jėgomis. Pavyzdžiui, nuraminamas vėjas ir ežeras, vanduo paverčiamas vynu, padaroma, kad nebūtų lietaus, o paskui, kad vėl pradėtų lyti, išgydomi ligoniai, aklieji praregi. Visiems šiems ir daugybei kitų stebuklų atlikti akivaizdžiai reikėjo antgamtinės jėgos, galinčios valdyti bet kokius fizinius procesus (1 Karalių 17:1-7; 18:41-45; Mato 8:24-27; Luko 17:11-19; Jono 2:1-11; 9:1-7).

Net priešininkai, matę tuos stebuklus, jų neneigė. Kai Jėzus prikėlė savo draugą Lozorių, religiniai priešininkai nė nebandė  ginčyti fakto, kad Lozorius buvo miręs. Juk jie puikiai žinojo, jog Lozorius keturias dienas išbuvo kape (Jono 11:45-48; 12:9-11). Praėjus net šimtmečiams po Jėzaus mirties žydų Talmudo rašytojai pripažino Jėzų turėjus stebuklingų galių. Jie tik abejojo tuo, kas yra tų galių šaltinis. Panašiai, kai Jėzaus mokiniai stojo prieš žydų teismą, jų niekas neklausė „Ar jūs tikrai padarėte stebuklą?“, o tik „Kokia galia arba kieno vardu tai padarėte?“ (Apaštalų darbų 4:1-13)

Tad ar galime tikėti Biblijoje aprašytais stebuklais? Ką tik apsvarstyti argumentai duoda pagrindą manyti, kad taip. Yra ir kitų priežasčių pasitikėti tuo, kas rašoma Šventajame Rašte. Pavyzdžiui, paminint kokį nors įvykį Biblijoje dažnai nurodomas laikas, vieta ir susijusių žmonių vardai. Net Biblijos kritikai stebisi tų istorinių detalių tikslumu. Šimtai Biblijos pranašysčių jau išsipildė, net iki menkiausių smulkmenų. Be to, joje randame daug patarimų, kaip puoselėti gerus, džiaugsmą teikiančius santykius su kitais. Kad šie pamokymai veiksmingi, patyrė daugybė visokio amžiaus, socialinės bei ekonominės padėties žmonių. Biblijos patarimai tarpusavio bendravimo klausimais išties neprilygstami.

Jeigu dar nevisiškai pasitikite Biblija, kodėl neskyrus laiko patyrinėti ją nuodugniau? Kuo daugiau žinių apie šią knygą įgysite, tuo labiau ja pasitikėsite (Jono 17:17). Pamatysite, jog yra visos priežastys neabejoti Biblijoje aprašytais praeityje vykusiais stebuklais. O tuomet turėsite tvirtą pagrindą tikėti ir tuo, kas, anot Biblijos, vyks netolimoje ateityje.

[Iliustracija 7 puslapyje]

Jėzaus priešininkai neabejojo, kad Lozorius buvo miręs