Ar stebuklai tikrai įmanomi? Trys paplitusios prieštaros

1. Stebuklai yra neįmanomi, nes prieštarauja gamtos dėsniams. Apie gamtos dėsnius mes žinome tiek, kiek juos perpranta mokslininkai, stebėdami mus supantį pasaulį. Šiuos dėsnius galima palyginti su kokios nors kalbos gramatikos taisyklėmis, o jos turi ir išimčių. Mūsų žinios apie gamtos „taisykles“ labai ribotos (Jobo 38:4). Štai savo darbui atsidavęs mokslininkas kokį nors gamtos dėsnį gali tyrinėti visą savo gyvenimą. Bet vos viena „išimtis“ priverčia viską peržiūrėti iš naujo. Kaip sakoma, „viena juoda gulbė paneigia teoriją, jog visos gulbės baltos“.

Kaip būna, kai išvados daromos nežinant visų faktų, puikiai pailiustruoja Džono Loko (1632—1704) papasakota kurioziška istorija. Vienas Olandijos ambasadorius Siamo karaliui apibūdindamas savo šalį paminėjo, jog dramblys kartais gali vaikščioti vandens paviršiumi. Karaliui tai pasirodė absurdiška, jis pamanė, kad jam meluoja. Tačiau ambasadorius kalbėjo apie tai, su kuo karalius tiesiog niekada nebuvo susidūręs. Valdovas nežinojo, kad vanduo gali sušalti į ledą ir atlaikyti dramblio svorį. Karaliui toks dalykas atrodė neįtikėtinas tik todėl, kad jam trūko žinių.

Štai keli žmonijos laimėjimai, kurie vos prieš keletą dešimtmečių būtų atrodę neįmanomi:

● lėktuvas, skrisdamas 900 kilometrų per valandą greičiu, iš Niujorko į Singapūrą be jokio nutūpimo nugabena daugiau nei 800 keleivių;

 ● vaizdo konferencijos leidžia žmonėms iš skirtingų žemynų kalbėtis akis į akį;

● į mažesnį už degtukų dėžutę daiktuką telpa tūkstančiai dainų įrašų;

● chirurgai sugeba persodinti širdį ir kitus organus.

Kokia logiška išvada peršasi apsvarsčius šiuos faktus? Ogi tokia: jei žmonės gali padaryti tai, kas vos prieš keletą metų atrodė neįmanoma, tai Dievas, sukūręs visą visatą, tikrai gali padaryti tokių dalykų, kurių mes iki galo nesuprantame arba šiuo metu negalime atkartoti * (Pradžios 18:14; Mato 19:26).

2. Biblijoje stebuklai aprašyti tam, kad priverstų žmones tikėti. Biblija neskatina mūsų tikėti visais stebuklais. Netgi priešingai — joje esame raginami neskubėti tikėti kiekvienu stebuklu ar galingu ženklu. Atkreipkite dėmesį į šį perspėjimą: „Buvimą to savavaliautojo palaiko Šėtono veikmė — visokie galingi darbai, melagingi ženklai bei stebuklai ir visokia neteisi apgaulė“ (2 Tesalonikiečiams 2:9, 10).

Jėzus Kristus taip pat perspėjo, kad daugelis skelbsis esą jo sekėjai, bet iš tikrųjų tokie nebus. Kai kurie jų netgi tvirtins: „Viešpatie, Viešpatie, argi mes nepranašavome Tavo vardu, argi neišvarinėjome demonų Tavo vardu, argi nedarėme daugybės stebuklų Tavo vardu?!“ (Mato 7:22, Brb) Tačiau Jėzus pareiškė, kad jų savo sekėjais  nelaikys (Mato 7:23). Kaip matome, Jėzus niekada nemokė, kad visi stebuklai yra nuo Dievo.

Dievas nenori, kad jo garbintojų tikėjimo pamatas būtų vien stebuklai. Jų tikėjimas veikiau turi būti pagrįstas tvirtais įrodymais (Hebrajams 11:1).

Aptarkime, pavyzdžiui, vieną iš gerai žinomų Biblijoje aprašytų stebuklų — Jėzaus Kristaus prikėlimą. Praėjus kiek laiko po šio įvykio, kai kurie Korinto krikščionys ėmė abejoti, ar Jėzus tikrai buvo prikeltas. Kaip apaštalas Paulius stengėsi jiems padėti? Ar jis tik pasakė: „Turėkite daugiau tikėjimo“? Ne. Apaštalas priminė jiems nenuginčijamus faktus, rašydamas: „[Jėzus] buvo palaidotas ir trečią dieną prikeltas, kaip sako Raštai, ir kad pasirodė Kefui, paskui dvylikai. Paskui jis pasirodė išsyk daugiau kaip penkiems šimtams brolių — dauguma jų tebėra su mumis“ (1 Korintiečiams 15:4-8).

Ar buvo svarbu, tikėjo anie krikščionys tuo stebuklu ar ne? Paulius tęsė: „Jeigu Kristus nebuvo prikeltas, tai tuščias mūsų skelbimas ir tuščias mūsų tikėjimas“ (1 Korintiečiams 15:14). Taigi Paulius į šį klausimą žiūrėjo labai rimtai. Tiesų negalėjo būti dviejų — arba Jėzus buvo prikeltas, arba ne. Apaštalas neabejojo, kad Jėzus tikrai buvo prikeltas, nes šimtai žmonių liudijo tai matę, ir kai kurie jų tebebuvo gyvi. Tie liudininkai netgi buvo pasiryžę verčiau mirti, negu išsiginti to, ką regėjo savo akimis (1 Korintiečiams 15:17-19).

3. Stebuklai yra tik gamtos reiškiniai, kurių neišprusę žmonės tiesiog nesupranta. Kai kurie mokslininkai teigia, kad Biblijoje aprašyti stebuklai tėra gamtos reiškiniai, įvykę be Dievo įsikišimo. Jų nuomone, toks stebuklų aiškinimas Biblijos pasakojimus daro labiau įtikimus. Tiesa, tam tikri stebuklai galėjo būti susiję su kai kuriais natūraliais reiškiniais, tokiais kaip žemės drebėjimai, epidemijos, purvo nuošliaužos, tačiau visi tie mokslininkai neatsižvelgia į vieną svarbią detalę: kokiu laiku tas ar anas Biblijoje aprašytas nepaprastas įvykis nutiko.

Pavyzdžiui, kai kurie tvirtina, kad pirmoji Egiptui siųsta bausmė, kuomet visas Nilo vanduo pavirto krauju, iš tikrųjų tebuvo paprastas reiškinys — vandenį nudažė raudonas į upę suneštas dirvožemis ir rausvi žiuželinių klasės organizmai. Biblijoje vis dėlto sakoma, kad upė pavirto krauju, o ne paraudo nuo dumblo. Atidžiai skaitant Išėjimo 7:14-21 galima pastebėti, kad šis stebuklas įvyko kaip tik tuo metu, kai Aaronas, Mozės palieptas, savo lazda sudavė į Nilo vandenį. Net jei vanduo upėje būtų pakitęs dėl gamtinių priežasčių, jau vien tai, kad taip atsitiko vos tik Aaronui sudavus į vandenį, yra stebuklas.

O štai kitas pavyzdys, kiek svarbu, kada įvyko stebuklas. Izraelitams esant ant Pažadėtosios žemės slenksčio, kelią jiems pastojo patvinusi Jordano upė. Biblijoje pasakojama, kas buvo toliau: „Vos tik Skrynios nešėjai pasiekė Jordaną ir Skrynią nešusiųjų kunigų kojos palietė vandenį pakrantėje, vandenys, tekantys nuo aukštupio, sustojo, susitelkdami į tvirtą pylimą iki pat Adamo“ (Jozuės 3:15, 16). Ar tai įvyko dėl kokio nors žemės drebėjimo ar purvo nuošliaužos? Pasakojime nenurodyta. Bet kad įvyko būtent tuo, tiksliai Jehovos nusakytu laiku, yra tikras stebuklas (Jozuės 3:7, 8, 13).

Taigi, ar stebuklų būna? Biblija sako, kad taip. Ji mums padeda suprasti, jog jie nėra tik gamtos reiškiniai. Ir vien tai, kad stebuklai nevyksta kiekvieną dieną, nereiškia, jog jie neįmanomi.

[Išnaša]

[Iliustracija 5 puslapyje]

Vos prieš keletą dešimtmečių daugeliui būtų atrodę neįmanoma, kad žmonės kada nors galės skristi šimtų kilometrų per valandą greičiu