Biblija keičia žmonių gyvenimą

KODĖL vienas uolus katalikas, sėkmingai lipęs teisininko karjeros laiptais, tapo Jehovos liudytoju? Kas paskatino teroristą atsisakyti smurto ir tapti taikiu Dievo tarnu? Štai ką jie patys apie tai pasakoja.

„Geriau supratau, kas yra gera, o kas bloga“ (SEBASTIANAS ALVES ŽUNKEIRA).

GIMIMO METAI: 1946

GIMTOJI ŠALIS: BRAZILIJA

ANKSČIAU: UOLUS KATALIKAS

MANO PRAEITIS. Mūsų šeima gyveno kaime, maždaug už 6 kilometrų nuo Piketės miesto. Tėvai turėjo nedidelį ūkį ir šiek tiek žemės, iš kurių galėjome pragyventi. Mokyklą lankiau Piketėje, taigi po kiek laiko nusipirkau seną dviratį, kad lengviau iki jos nusigaučiau. Žmonės mūsų apylinkėse vertėsi sunkiai, bet miestas buvo švarus, nusikalstamumo lygis — palyginti žemas. Dauguma vietinių vyrų dirbo fabrike, kur gamino ginklus kariuomenei.

Mokslas sekėsi gerai, todėl įstojau į netoli esančio didmiesčio karinės aviacijos mokyklą, ir 1966 metais ją baigiau įgijęs seržanto laipsnį. Tada mokiausi teisės mokykloje ir gavau teisininko diplomą. Vėliau padaviau pareiškimą policijos viršininko postui užimti. 1976-aisiais išlaikiau valstybinį egzaminą ir buvau paskirtas šioms pareigoms. Kartais jas atliekant tekdavo dirbti ir kalėjimo administracijoje. Čia dažnai susitikdavau su Jehovos liudytojais, atėjusiais prašyti leidimo skelbti kaliniams. Jie visada pasinaudodavo proga Biblijos žinia pasidalinti ir su manimi. Aš labai gerbiau Dievą, tad kai sužinojau, kad jis turi vardą, Jehova, ir kad mes galime užmegzti su juo draugystę, labai nudžiugau.

Pamažu teisininko karjeros laiptais lipau vis aukščiau. 1981 metais išlaikiau dar vieną valstybinį egzaminą ir buvau paskirtas valstijos teismo teisėju. Vėliau, 2005-aisiais, pradėjau dirbti teisėju San Paulo apeliaciniame teisme.

KAIP BIBLIJA PAKEITĖ MANO GYVENIMĄ. Netrukus po teisės mokyklos baigimo pradėjau skaityti Bibliją. Ir tai mano mąstysenai padarė nemenką poveikį. Buvau uolus katalikas. Tarp giminaičių turėjau kunigų ir net vyskupą, pats patarnaudavau per mišias. Prieš kunigui pasakant pamokslą, perskaitydavau tam tikras ištraukas iš maldaknygės. Domėtis Biblija katalikų šeimose  nebuvo įprasta, todėl mama sužinojusi, kad ją skaitau, labai nusiminė. Ji net bandė mane atkalbinėti sakydama, jog rizikuoju išsikraustyti iš proto. Tačiau aš vis tiek dariau savo, nes nemačiau tame nieko bloga.

Skaityti Bibliją mane veikiausiai skatino nenumaldomas žinių troškimas. Norėjau daugiau sužinoti apie kunigus, jų vaidmenį bažnyčios gyvenime. Taip pat pradėjau domėtis išlaisvinimo teologija, bet jos šalininkų argumentacija bei logika buvo tokios silpnos, kad niekaip manęs neįtikino.

Maždaug tuo metu mano stomatologas — budizmo išpažinėjas — davė man iš kažkur gautą knygą. Ant viršelio buvo užrašyta: „Kaip žmogus atsirado — evoliucionavo ar buvo sukurtas?“ * Paėmiau knygą galvodamas, kad būtų visai įdomu palyginti ją su Čarlzo Darvino Rūšių atsiradimu. Argumentai, išdėstyti gautoje knygoje buvo tvirti, logiški ir įtikinami. Abejonių, kad evoliucijos teorija visiškai nepagrįsta, nebeliko.

Ta knyga apie sukūrimą dar labiau pakurstė mano smalsumą. Panorau gauti daugiau Jehovos liudytojų išleistos literatūros. Sužinojau, kad vienas aviacijos mokyklos mechanikas yra Jehovos liudytojas. Pasikalbėjau su juo ir gavau keletą leidinių. Tačiau pasiūlymo studijuoti Bibliją tuo metu nepriėmiau. Maniau galįs ją studijuoti savarankiškai.

Pradėjęs skaityti Bibliją susimąsčiau: esu vedęs, tad būtų išmintinga ją skaityti visa šeima. Taigi kiekvieną savaitę turėjome šeimos studijas ir Dievo Žodį skaitėme drauge. Mūsų, kaip katalikų, gyvenimas buvo neatsiejamas nuo kunigų ir vyskupų, todėl tai, ką perskaičiau Jono 14:6, patraukė mano dėmesį. Ten rašoma: „Jėzus jam [savo mokiniui Tomui] pasakė: ‘Aš esu kelias, ir tiesa, ir gyvenimas. Niekas neateina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane.’“ Gerai tai ištyrinėjęs supratau, kad mūsų išgelbėjimas ateina iš Jehovos per Jėzų, o ne per kunigus, kaip buvau mokomas anksčiau.

Dvi kitos Rašto vietos pakeitė mano požiūrį į Katalikų bažnyčią ir jos mokymus. Štai Patarlių 1:7 sakoma: „Pagarbi Viešpaties baimė — pažinimo pradžia, bet kvailieji niekina išmintį ir pamokymą.“ O Jokūbo 1:5 skatinama: „Tad jeigu kuris iš jūsų stokoja išminties, tegul prašo Dievą, nes jis dosniai visiems duoda nepriekaištaudamas, ir jam bus suteikta.“ Aš labai troškau išminties ir pažinimo, bet bažnyčia to troškulio nenumalšino. Taigi nustojau ten ėjęs.

1980-aisiais mano žmona pradėjo studijuoti Bibliją su Jehovos liudytojais. Kai būdavau namie, mielai pasėdėdavau kartu. Vėliau, kai man pasiūlė studijuoti, sutikau. Vis dėlto kol apsisprendėme tapti Jehovos liudytojais, praėjo nemažai laiko. Žmona pasikrikštijo 1994 metais, o aš 1998.

KUO DŽIAUGIUOSI. Savo keturis vaikus mokėme Jehovos normų, ir jiems tai išėjo į gera (Efeziečiams 6:4). Abu sūnūs labai stengiasi rūpintis bendratikių dvasiniais poreikiais savo bendruomenėse, dukros uoliai skelbia gerąją naujieną kitiems. Žmona taip pat praleidžia daugybę valandų per mėnesį mokydama kitus Biblijos tiesų, o aš džiaugiuosi tarnaudamas bendruomenėje vyresniuoju.

Tapęs liudytoju geriau supratau, kas yra gera, o kas bloga. Jehovos principus pritaikau ir savo darbe: nagrinėdamas bylas stengiuosi  atsižvelgti į visus faktus, būti supratingas ir, kai yra lengvinančių aplinkybių, atjautus.

Teko nagrinėti daugybę smurto, piktadarybių, vaikų išnaudojimo ir kitokių rimtų nusikaltimų bylų. Nepaisant to, abejingas nepasidariau. Žiūrėdamas žinias kaskart bjauriuosi šio pasaulio moralės nuosmukiu, jo išsigimimu. Esu dėkingas Jehovai, kad padėjo suprasti, kodėl taip auga nusikalstamumas, taip pat kad suteikė viltį sulaukti geresnių laikų.

„Manęs kalėjimas neperauklėjo“ (KITAS VUDSAS).

GIMIMO METAI: 1961

GIMTOJI ŠALIS: ŠIAURĖS AIRIJA

ANKSČIAU: TERORISTAS

MANO PRAEITIS. Gimiau judriame Portadauno mieste Šiaurės Airijoje 1961 metais. Mano tėvai laikėsi protestantiškų pažiūrų, tačiau tame pačiame rajone su mumis gyveno ir katalikai, ir protestantai. Dauguma buvome neturtingi, vis dėlto visi draugiškai sugyvenome, dažnai užsukdavome vieni pas kitus į svečius.

Tačiau mano gyvenimo būdas tuomet buvo toks, kokiu negaliu didžiuotis. 1974-aisiais įsitraukiau į Šiaurės Airijoje vykusius politinius ir religinius konfliktus. Maždaug tuo metu reikalai mūsų rajone pakrypo bloga linkme. Kartą vakare mano tėvas Alsterio * kilimų fabrike (jis buvo vienas jo vadovų) mokė darbo įgūdžių du kaimynystėje gyvenusius jaunuolius iš katalikų šeimos. Tuo tarpu į namą, kur gyveno tie vaikinukai, per svetainės langą kažkas įmetė bombą. Žuvo jų tėvas, mama ir jaunesnis brolis.

Padėtis darėsi vis labiau įtempta ir galiausiai visa tai peraugo į atvirą karą. Katalikai padeginėjo protestantų namus, protestantai persekiojo katalikus. Ir vieni, ir kiti turėjo keltis ten, kur negrėstų pavojus. Mūsų rajone iš esmės beliko vien protestantai. Netrukus po to už dalyvavimą sprogdinime aš buvau suimtas ir trejiems metams pasodintas į kalėjimą.

Kalėjime susidraugavau su vienu kaliniu, gerai žinomu lojalistu (taip vadinami Jungtinės Karalystės ir Šiaurės Airijos sąjungos šalininkai). Tapome kaip broliai, jo vestuvėse vėliau netgi buvau pajauniu. Nei jo, nei manęs kalėjimas neperauklėjo. Vos tik mus paleido, iškart grįžome prie savo politinės veiklos, net su didesniu įkarščiu. Dėl to mano draugas vėl atsidūrė už grotų, paskui jį ten kažkas nužudė.

Taikiniu tapau ir aš — kartą į orą išlėkė mano mašina. Bet visi tie įvykiai tik  paskatino dar aktyviau dalyvauti kampanijoje už „Dievą ir Alsterį“.

Tuo laikotarpiu prisidėjau prie dokumentinio filmo apie neramumus Šiaurės Airijoje kūrimo. Jį rodė per Britanijos televiziją. Tai man nepraėjo be pasekmių. Pavyzdžiui, vieną vakarą grįžęs namo sužinojau, kad mane paliko žmona. Netrukus dėl tos televizijos laidos iš manęs atėmė sūnų. Pamenu, žiūrėjau į veidrodį ir sakiau: „Dieve, jei tu esi, padėk man.“

Kitą šeštadienį sutikau pažįstamą, vardu Polas. Jis buvo tapęs Jehovos liudytoju ir ėmė man pasakoti apie Bibliją, o po poros dienų atsiuntė Sargybos bokšto egzempliorių. Viename jo straipsnyje perskaičiau Jono 18:36 užrašytus Jėzaus žodžius: „Manoji karalystė nėra iš šio pasaulio. Jei mano karalystė būtų iš šio pasaulio, mano pavaldiniai kovotų, kad nebūčiau atiduotas žydams. Bet manoji karalystė nėra iš čia.“ Šie žodžiai mane labai paveikė. Tą dieną mano gyvenimas pradėjo keistis.

KAIP BIBLIJA PAKEITĖ MANO GYVENIMĄ. Polas pradėjo man vesti Biblijos studijas. Vėliau jas tęsė kitas liudytojas, Bilas. Žinau, kad studijuoti su manimi nebuvo lengva: turėjau labai daug klausimų, taip pat norėdamas įrodyti, jog Bilas neteisus, kviesdavausi į studijas dvasininkus. Tačiau tiesa iš Dievo Žodžio vis tiek prasiskynė sau kelią.

Prisimenu atvejį, kai sakiau Bilui nevažiuoti pas mane studijuoti, nes visur aplink mano rajoną buvo kelio užtvaros. Jo mašiną tikrai būtų atėmę ir sudeginę. Tačiau Bilas atvyko kaip visada. Palikęs automobilį namie jis atmynė dviračiu — niekam nė į galvą juk neateitų jo atimti. Kitą sykį, mums su Bilu studijuojant Bibliją mano namuose, atėjo policija su kareiviais manęs suimti. Jiems mane išsivedant, Bilas pavymui sušuko, kad pasitikėčiau Jehova. Tie du atvejai paliko manyje gilų pėdsaką.

Pirmą kartą atėjęs į Jehovos liudytojų sueigą Karalystės salėje tikriausiai kai ką labai nustebinau — mano plaukai buvo ilgi, segėjau auskarą, vilkėjau odinį švarką, kuris aiškiai rodė, kokių politinių pažiūrų laikausi. Bet negalėjau atsistebėti, kaip maloniai liudytojai mane priėmė. Jų gerumas padarė išties didelį įspūdį.

Nors studijavau Bibliją, vis dar palaikiau senus ryšius. Tačiau ilgainiui Biblijos tiesos vis giliau ir giliau įsišaknijo mano širdyje. Supratau, kad jei noriu tarnauti Jehovai, turiu keisti savo draugijas ir požiūrį į politiką. Lengva nebuvo. Bet kai daugiau sužinojau apie Bibliją ir ėmiau stiprybės semtis iš Jehovos, pasikeisti pavyko. Nusikirpau plaukus, išsisegiau auskarą, nusipirkau kostiumą. Pradėjo keistis ir mano požiūris į kitus žmones.

KUO DŽIAUGIUOSI. Anksčiau gyvenau nusikaltėlio ir teroristo gyvenimą. Buvau gerai pažįstamas policijai. Tačiau dabar viskas kitaip. Pavyzdžiui, kai važiavau į savo pirmąjį Jehovos liudytojų kongresą, teisėsaugos pareigūnai mane lydėjo visą kelią iš Šiaurės Airijos iki pat Navano miesto Airijoje ir atgal. Dabar į kongresus važiuoju jau be palydos. Be to, drauge su Polu, Bilu ir kitais bendruomenės nariais dalyvauju skelbimo tarnyboje.

Kai susitvarkiau gyvenimą, įsiliejau į bendruomenę. Čia susipažinau su Luiza ir mes susituokėme. Be to, atgavau sūnų.

Kai mąstau apie praeitį, gailiuosi, kad kitiems sukėliau nemažai skausmo, pridariau bėdų. Tačiau galiu patvirtinti, jog Biblija tikrai padeda tokiems žmonėms kaip aš savo gyvenimą, kupiną neteisingų poelgių, pakeisti taip, kad jis taptų pilnas vilties ir prasmės.

[Išnašos]

[Anotacija 12 puslapyje]

Mano mama sužinojusi, kad skaitau Bibliją, labai nusiminė