Gyvenimas Biblijos laikais. Žvejys

„Eidamas palei Galilėjos ežerą jis [Jėzus] pamatė du brolius — Simoną, vadinamą Petru, ir jo brolį Andriejų, metančius į ežerą tinklą, mat jie buvo žvejai. Jis pasakė jiems: ‘Eime su manimi ir aš padarysiu jus žmonių žvejais’“ (MATO 4:18, 19).

ŽUVYS, žvejyba, žvejai evangelijose minimi gana dažnai. Net ir pats Jėzus papasakojo keletą palyginimų apie žvejybą. Ir nenuostabu — juk jis daug laiko praleido mokydamas ant Galilėjos ežero kranto arba jo apylinkėse (Mato 4:13; 13:1, 2; Morkaus 3:7, 8). Šis gražus gėlavandenis ežeras yra maždaug 21 kilometro ilgio ir 11 kilometrų pločio. Atrodo, net septyni Jėzaus apaštalai — Petras, Andriejus, Jokūbas, Jonas, Pilypas, Tomas ir Natanaelis — vertėsi žvejyba (Jono 21:2, 3).

Ką Jėzaus dienomis reiškė būti žveju? Pažvelkime į šiuos vyrus ir jų amatą iš arčiau. Taip geriau suprasime, kokie žmonės buvo apaštalai, be to, bus lengviau suvokti kai kurių Jėzaus poelgių ir palyginimų esmę. Pirmiausia pažiūrėkime, kas per darbas buvo žvejyba Galilėjos ežere.

„Ežeras smarkiai įsišėlo“

Galilėjos ežeras telkšo tarpeklyje ir yra apie 210 metrų žemiau jūros lygio. Iš visų pusių į jį leidžiasi uolėti šlaitai, o šiaurėje dangų remia didingasis Hermono kalnas. Žiemą  kartais nei iš šio, nei iš to gali pakilti atšiaurūs, pikti vėjai, pašiaušdami visą ežerą. Šiltuoju metų laiku ežero paviršiuje laikosi karštis, o nuo šalimais stūksančių kalnų be jokio įspėjimo neretai nusirita siautulingi vėjo gūsiai ir savo įtūžį išlieja ant ežeru plaukiančių buriuotojų. Kartą Jėzus su savo apaštalais pateko kaip tik į tokią audrą (Mato 8:23-27).

Žvejai čia plaukiodavo medinėmis maždaug 8 metrų ilgio ir 2 metrų pločio valtimis. Daugelis jų turėjo stiebą ir laivagalyje po deniu esančią priedangą (Morkaus 4:35-41). Šios lėtos, bet tvirtos valtys atlaikydavo plėšimą, kai vėjas jų bures gindavo pirmyn, o žuvies valksmas traukdavo atgal.

Vyrai valtį vairuodavo irklais, pritvirtintais prie abiejų bortų. Įgulą paprastai sudarydavo šeši ar daugiau žvejų (Morkaus 1:20). Valtyje būdavo tokie reikmenys kaip lininė burė (1), virvė (2), irklai (3), akmeninis inkaras (4), sausi šilti rūbai (5), maisto atsargos (Morkaus 8:14) (6), krepšiai (7), pagalvis (Morkaus 4:38) (8) ir tinklas (9). Kartais žvejai pasiimdavo atsarginių plūdžių (10), grimzdų (11), taisymo įrankių (12) ir deglų (13).

„Jie užgriebė didelę daugybę žuvų“

Šiandien, kaip ir pirmajame amžiuje, žuvingiausios Galilėjos ežero vietos yra palei upių bei upelių, maitinančių jį savo vandenimis, žiotis. Čia žuvis traukia srovės atplukdomos augalų liekanos. Jėzaus laikais žvejai paprastai žvejodavo naktį, pasišviesdami deglais. Sykį Jėzaus mokiniai, žvejoję kiaurą naktį, nieko nesugavo. Tačiau rytą Jėzaus paliepimu jie iš naujo užmetė tinklus ir ištraukė tiek daug žuvies, kad jų valtys nuo svorio kone skendo (Luko 5:6, 7).

Kartais žvejai išsiruošdavo ir į gilesnius vandenis. Žuvinguose plotuose žvejodavo po dvi valtis: tarp jų žvejai užmesdavo tinklą, tada plaukdavo viena nuo kitos tolyn, kol apsupdavo žuvį. Galiausiai valtys susitikdavo ir spąstai užsidarydavo. Tuomet žvejai griebdavo už prie tinklo pritvirtintų virvių ir ištraukdavo laimikį į valtį. Tinklas galėjo būti daugiau nei 30 metrų ilgio ir apie 2,5 metro aukščio — pakankamai didelis, kad tilptų visas žuvų guotas. Paviršiuje tinklą laikė plūdės, o žemyn tempė grimzdai. Žvejai darbuodavosi valandų valandas — užmesdavo tinklą ir jį ištraukdavo, vėl užmesdavo ir vėl traukdavo.

 Sekliuose vandenyse žvejų grupės žvejodavo kiek kitaip. Vieni paimdavo bradinio galą ir plaukdavo valtimi į ežerą, paskui pasukdavo link kranto, taip užspęsdami žuvis. Valčiai priplaukus, ant kranto laukiantys kiti vyrai tinklą su visu laimikiu išvilkdavo iš vandens. Tada tinkamas žuvis sudėdavo į indus. Kai kurias parduodavo vietoje šviežias. Bet šiaip dauguma būdavo išdžiovinamos, susūdomos arba užmarinuojamos, sudedamos į molinius ąsočius, vadinamus amforomis, ir išvežamos į Jeruzalę arba svečias šalis. Visokiausi gyviai, neturintys žvynų ar pelekų, pavyzdžiui, unguriai, buvo laikomi nešvariais ir išmetami (Kunigų 11:9-12). Būtent šį žvejybos metodą Jėzus turėjo omenyje, kai „dangaus karalystę“ palygino su tinklu, o įvairių rūšių žuvis — su gerais ir blogais žmonėmis (Mato 13:47-50).

Pavieniai žvejai žuvaudavo naudodami virvę su bronziniais kabliukais, ant kurių užmaudavo masalą. Arba žuvis gaudydavo nedideliu sviedžiamuoju tinklu. Pasiėmęs tinklą žvejys įbrisdavo į vandenį ir mesdavo jį į viršų tolyn nuo savęs. Ore kupolo formos tinklas išsiskleisdavo, nukrisdavo į vandenį ir skęsdavo. Prie tinklo vidurio būdavo pritaisyta virvė, už kurios žvejys traukdavo jį atgal. Jei pasisekdavo, taip jis išgriebdavo keletą žuvų.

Tinklai buvo brangūs, prižiūrėti juos nebuvo lengva, tad vyrai su jais dirbdavo atsargiai. Daug laiko žvejys praleisdavo taisydamas, plaudamas ir džiovindamas tinklus — tuos darbus atlikdavo po kiekvienos žūklės (Luko 5:2). Apaštalai Jokūbas ir jo brolis Jonas kaip tik sėdėjo valtyje taisydami savo tinklus, kai Jėzus pakvietė juos sekti paskui jį (Morkaus 1:19).

Viena iš pirmajame amžiuje labiausiai vertintų žuvų buvo tilapija — įprastas daugumos galilėjiečių maistas. Ko gero, ir pats Jėzus valgydavo šią skanią žuvį. Galimas dalykas, kad būtent dviem džiovintomis sūdytomis tilapijomis Jėzus stebuklingu būdu pamaitino tūkstančius žmonių (Mato 14:16, 17; Luko 24:41-43). Tilapijos dažnai plaukioja laikydamos burnoje savo mažylius. Tačiau kartais vietoj jų į burną pasiima akmenuką arba kokią blizgančią monetą, gulinčią ežero dugne (Mato 17:27).

Geras pirmojo amžiaus žvejys buvo kantrus, darbštus žmogus, pasiruošęs pakelti didžiulius sunkumus, kad gautų atlygį. Tiems, kas atsiliepė į Jėzaus kvietimą prisidėti prie mokinių ruošimo darbo, tokių savybių irgi reikėjo, kad būtų geri „žmonių žvejai“ (Mato 28:19, 20).

[Iliustracija 19 puslapyje]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)