GIMIAU 1968 metų gruodžio 10 dieną Filipinuose, Šiaurės Ilokuose. Esu septinta iš dešimties vaikų. Kaip ir daugelis filipiniečių, buvome katalikai. 1986 metais baigiau vidurinę mokyklą. Labai norėjau tapti slaugytoja, bet, deja, ši svajonė neišsipildė, nes sunkiai susirgau. Netgi maniau, kad mirsiu. Didelės nevilties apimta maldavau Dievą pagalbos ir pažadėjau, kad jei pagysiu, tarnausiu jam visą gyvenimą.

Ir savo pažado nepamiršau. Po ilgo gydymo 1991 metais įsirašiau į sekmininkų Biblijos mokyklą. Kaip skelbė mokyklos programa, turėjau gauti „šventosios dvasios dovaną“. Troškau turėti gydymo galią. Mokykloje aiškino, jog tai įgyjama per pasninką ir maldą. Kartą per maldos valandą slapčia klausiausi, kaip viena bendramokslė klūpėdama kampe meldėsi. Jai baigiant skubiai grįžau į vietą, kur klūpėjau pati. Norėdama sudaryti įspūdį, kad turiu dvasios dovaną, atpasakojau jai, ko ši Dievo prašiusi, ir ji patikėjo.

Mokantis toje mokykloje kildavo įvairių klausimų. Pavyzdžiui, kaip rašoma Mato 6:9, Jėzus sako: „Tėve [. . .], teesie šventas tavo vardas.“ Aš mokytojų klausiau, kas yra tas Tėvas ir koks tas vardas, kurį reikia laikyti šventu. Dažniausiai jų atsakymai būdavo migloti, manęs neįtikindavo. Jie tvirtino, kad Dievas yra Trejybė, nesuvokiama paslaptis. Man darėsi tik dar neaiškiau. Visgi toliau mokiausi — norėjau tapti pastore.

Biblijos mokykloje mus mokė, kad Jehovos liudytojai yra pats klaidingiausias tikėjimas. Jie net buvo prilyginami antikristui. Šia religija baisėjausi.

Antraisiais studijų metais per atostogas nuvykau aplankyti tėvų. Išgirdusi, kad parvažiavau, su manimi pasimatyti atėjo Karmen, viena mano vyresnė sesė. Ji jau buvo krikštyta Jehovos liudytoja, visalaikė evangelizuotoja. Kai Karmen prakalbo apie Dievą, šiurkščiai išrėžiau: „Apie Dievą  aš jau žinau ir jam tarnauju.“ Aprėkiau ją ir išvariau, kad daugiau man nekalbėtų.

Kai grįžau į mokyklą, Karmen atsiuntė man brošiūrą Ar tu turi tikėti Trejybe? * Iškart suglamžiau ją ir įmečiau į ugnį. Buvau ant sesers supykusi.

Baigus Biblijos studijas, man pavyko į savąjį tikėjimą atversti keletą žmonių. Ypač didžiavausi, kad prie sekmininkų prisijungė mama ir brolis.

1994-ųjų kovą sekmininkų Biblijos mokyklą baigiau. Kaip tik tuo metu ir atvyko minėtasis pastorius. Mes, visi absolventai, norėjome būti prie to vyro, nes tikėjome jį turint gydymo dovaną. Užlipome prie jo ant scenos, drauge smarkiai šokinėjome ir plojome pagal muzikos ritmą. Kiekvienas, ką jis palietė, griuvo ant žemės, „dvasios parblokštas“. * Aš irgi netekusi sąmonės parkritau. O kai atsigavau, tirtėjau iš baimės. Sykiu pajutau turinti galią gydyti ir dėl to buvau nepaprastai laiminga.

Netrukus gautąja galia išgydžiau stipriai karščiuojantį vaiką. Iškart po maldos mergaitę išpylė prakaitas ir karštis nuslūgo. Maniau, jog štai dabar savo pažadą Dievui išpildysiu. Tačiau kad ir kaip būtų keista, jaučiau kažkokią tuštumą. Giliai širdyje tikėjau, kad yra vienas Dievas, tik nežinojau, kas jis. Neapleido ir dvejonės dėl kai kurių bažnyčios doktrinų.

Mano antipatija Jehovos liudytojams dar sustiprėjo. Visus jų leidinius iškart mesdavau į ugnį. Bet štai labai netikėtai sužinojau, kad mama nori palikti mūsų tikėjimą. Pasirodo, ji studijuoja Bibliją padedama Karmen! Netvėriau apmaudu.

Tada mamos namuose radau vieną Atsibuskite! numerį. Aišku, kaip visada, ketinau žurnalą sudeginti, bet iš smalsumo perverčiau. Akys užkliuvo už straipsnio, kuriame žmogus pasakojo savo istoriją. Iš pradžių jis tvirtai tikėjo bažnyčios mokymais, tačiau pradėjęs skaityti liudytojų leidinius ir lyginti su tuo, kas parašyta Biblijoje, suprato, kad Trejybės, pragaro ir sielos nemirtingumo doktrinos Šventuoju Raštu nepagrįstos. Tai mane sudomino. Juk būtent šie klausimai man visada rūpėjo. Užsidegiau noru išsiaiškinti, kas išties sakoma Biblijoje.

Perskaičiusi dar vieną pasakojimą, kaip Biblija pakeitė alkoholiko ir narkomano  gyvenimą, ėmiau skaityti Jehovos liudytojų leidinius. Radau jų išleistą brošiūrą Dievo vardas, kuris išliks amžiams. Dabar sužinojau, kad Dievo vardas yra Jehova. Labai džiaugiausi atradusi tiesą apie vienintelį, tikrąjį Dievą (Pakartoto Įstatymo 4:39; Jeremijo 10:10).

Domėjausi slapčia ir man daug kas paaiškėjo. Pavyzdžiui, sekmininkų mokykloje mokė, kad Jėzus yra Dievas, tačiau iš Biblijos supratau, kad jis yra Dievo Sūnus (Mato 16:15, 16).

Kai kitą sykį susitikau su Karmen, didžiai jos nuostabai paprašiau brošiūros Dievo vardas, kuris išliks amžiams ir kitų leidinių. Šitiek laiko mokiausi anoje Biblijos mokykloje, o tiesos taip ir nesužinojau, buvau akla. Dabar netvėriau džiaugsmu. Įsitikinau, kokie teisingi Jėzaus žodžiai: „Jūs pažinsite tiesą ir tiesa jus išlaisvins“ (Jono 8:32). Viskas ėmė keistis.

Kurį laiką maniau, kad niekam nežinant galiu ir Jehovą garbinti, ir pastoriauti. Bet netrukus suvokiau, jog nebegaliu mokyti daugelio bažnyčios doktrinų. Ėmiau nerimauti, iš ko gyvensiu, jei atsisakysiu pastorės pareigų. Taip pat bijojau nuvilti savo bažnyčios narius. Ką visi galvos, jei viena iš pastorių taps Jehovos liudytoja? Tad nusprendžiau, kad toliau pastoriausiu, tik neskleisiu klaidingų bažnyčios mokymų.

Kai vėl susitikau Karmen, ji pakvietė mane į Jehovos liudytojų sueigą. Kartais važiuodavau į pagrindinę sekmininkų bažnyčią Laoage. Kadangi ten manęs nepažinojo, nusprendžiau nueiti į vietinės Jehovos liudytojų bendruomenės sueigą Karalystės salėje. Mane supažindino su visalaike evangelizuotoja Alma Presjosa Viljarin. Nors vis dar kreivai žiūrėjau į Jehovos liudytojus, su jos pasiūlymu studijuoti Bibliją sutikau.

Kaip ir mano sesė Karmen, Presjosa buvo su manimi labai kantri. Ji išaiškino daugybę dalykų iš Biblijos, nors neretai susierzindavau, ginčydavausi, netgi pakeldavau balsą, norėdama įrodyti savo tiesą. Dėmesingumas, nuolankumas ir švelnumas — tiek tos sesės, tiek kitų liudytojų  — palietė man širdį. Tai sužadino norą garbinti Jehovą.

Supratau, jog kitos išeities nėra, pastorės tarnybą turiu nutraukti. 1995-ųjų liepą taip ir padariau. Tam mane paskatino Apreiškimo 18:4, kur Dievas visus ragina palikti klaidingą religiją: „Išeikite iš jos, manieji žmonės, kad neprisidėtumėte prie jos nuodėmių ir nepatirtumėte jos negandų.“ O dėl pragyvenimo, tai mane stiprino Dievo pažadas, užrašytas Hebrajams 13:5: „Aš niekada tavęs nepaliksiu ir niekada tavęs neapleisiu.“

Nors tėvui ir broliui toks mano sprendimas labai nepatiko, likus dviem savaitėms iki krikšto sukaupusi visą drąsą grįžau namo ir sudeginau daiktus, susijusius su buvusiu darbu. Iškart pajutau, jog galios, kurias turėjau, išnyko. Anksčiau per miegus jusdavau, lyg mane kažkas spaudžia. Šitas jausmas irgi dingo. Šešėliai, kuriuos matydavau kambario lange, niekada nebepasirodė. Iš Biblijos sužinojau, kad vadinamosios dvasios dovanos, net ir gydymo galia, šiandien ateina ne iš Dievo, o iš piktųjų dvasių. Kaip džiaugiausi, kad iš jų gniaužtų buvau išvaduota, panašiai, kaip ana mergaitė, iš kurios Paulius išvarė demono dvasią (Apaštalų darbų 16:16-18).

O kokia buvau laiminga, kad 1996 metų rugsėjį drauge su mama pasikrikštijome! Po krikšto ėmiausi visalaikės tarnybos ir šiam darbui buvau atsidėjusi ne vienus metus.

Dabar esu ištekėjusi. Drauge su Silveriu auginame dukterį ir jos širdyje skiepijame Dievo Žodžio tiesą. Kai kurios mano seserys irgi pasirinko tiesos kelią. Gaila, kad Dievo paieškos užtruko tiek daug metų. Esu laiminga, kad dabar garbinu Dievą, kurį pažįstu.