Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

 Skaitytojai klausia. . .

Ar, kad būtum laimingas, reikia tuoktis?

Ar, kad būtum laimingas, reikia tuoktis?

Ar Biblija moko, kad tiktai susituokęs būsi laimingas ir patenkintas? Iš pirmo žvilgsnio taip gali atrodyti. Kodėl?

Pasak Pradžios knygos, Dievas pamatė, kad pirmajam žmogui, Adomui, „negera“ visą laiką būti vienam. Tad Dievas sukūrė jam „tinkamą padėjėją“ — Ievą (Pradžios 2:18, Brb). Iš šio pasakojimo gali atrodyti, kad asmuo nesijaus laimingas arba visavertis, jeigu nesusituoks. Be to, Šventajame Rašte skaitome, kad daugeliui santuoka iš tikrųjų suteikė laimės ir džiaugsmo. Vienas toks pavyzdys — Rūta.

Ar iš tokių pasakojimų krikščionys turėtų daryti išvadą, kad jeigu nesusituoks ir nesusilauks vaikų, neras džiaugsmo ir nepajus tikros pilnatvės? Visai ne. Jėzaus Kristaus gyvenimas buvo nepaprastai prasmingas ir teikiantis pasitenkinimą. Tačiau iki pat mirties Jėzus liko nevedęs. Jis, pats išmintingiausias visų laikų žmogus, be to, tobulai atspindėjo „laimingąjį Dievą“, Jehovą (1 Timotiejui 1:11; Jono 14:9). Jėzus atskleidė, ko reikia, kad šiame pasaulyje būtum laimingas (Mato 5:1-12). Tarp jo išvardytų dalykų santuoka nepaminėta.

Tad ar šiuo klausimu Biblija prieštarauja pati sau? Ne. Tiesiog reikia suprasti, kaip santuoka siejasi su Jehovos tikslu. Pagal jo sumanymą santuoka turi būti džiaugsmo, artumo ir paguodos šaltinis, tačiau kartais jos tiesiog reikėjo, kad būtų įvykdyta Dievo valia. Pavyzdžiui, Jehova Adomui ir Ievai pasakė: „Būkite vaisingi, dauginkitės ir pripildykite žemę“ (Pradžios 1:28). Šią Dievo jiems skirtą užduotį Adomas ir Ieva galėjo atlikti tik drauge, vienas kitą papildydami.

Panašiai santuokos institucija padėjo Jehovai įgyvendinti savo tikslus senovės Izraelio laikais. Jis norėjo, kad jo tauta taptų gausi ir jos neužgožtų priešai. Dievas taip pat nutarė, kad iš Judo giminės kils Mesijas, išvaduosiantis visus ištikimus žmones iš nuodėmės ir mirties pančių (Pradžios 49:10). Todėl Dievui atsidavusios izraelitės laikė ypatinga garbe ištekėti ir pagimdyti vaikų. Tos, kurios negalėjo susilaukti palikuonių, jautė didelę gėdą ir sielvartą.

O kaip yra šiandien? Ar šiais laikais, kai žemėje gyvena milijardai žmonių, Dievo priesakas „pripildyti žemę“ įpareigoja krikščionis tuoktis ir daugintis? Ne (Mato 19:10-12). Taip pat Dievui jau nebereikia saugoti nei Mesijo genealoginės linijos, nei savo tautos, kurioje jis turėjo gimti. Tad kaip krikščionims žiūrėti į santuoką ir vienystę?

Tiek santuoka, tiek vienystė, galima sakyti, yra Dievo dovanos. Kaip žinia, tam tikra dovana vienam žmogui gali labai tikti, o kitam — visai ne. Santuoka yra šventa institucija, kuri žmogui gali suteikti meilę, draugystę ir stabilumą. Tačiau Biblija taip pat realistiškai pabrėžia, kad tie, kas tuokiasi šiame netobulame pasaulyje, patirs „kūno vargų“, kitaip sakant, sunkumų. O vienystė, Jehovos požiūriu, tikrai nėra gėdinga ir dėl jos nereikia sielvartauti. Priešingai, jo Žodyje sakoma, kad tam tikrais atžvilgiais ji net pranašesnė už santuoką (1 Korintiečiams 7:28, 32-35).

Taigi Šventasis Raštas moko mus teisingo požiūrio į santuoką ir vienystę. Jehova, santuokos ir šeimos Įkūrėjas, trokšta, kad visi jo tarnai, tiek susituokę, tiek ne, būtų laimingi ir gyventų visavertį gyvenimą.