Kaip Dievo Žodis paveikė vieną hinduistų šeimą
NIEKADA nepamiršiu 2005-ųjų rugpjūčio 22-osios ryto, kai visa šeima susirinkome prie pusryčių stalo. Žinojau diagnozę — mano smegenyse yra didelis auglys, gyvybei gresia pavojus. Mano vyras Krišna pasakė maldą ir tada prabilau aš.
„Vykstu į ligoninę sudėtingai operacijai, — paaiškinau, — todėl būkite pasiruošę viskam. Jei atsitiks taip, jog neišgyvensiu, esu pareiškusi savo valią, kaip turi vykti laidotuvės. Tuos iš jūsų, kurie garbinate Jehovą, raginu: nenuleiskite rankų. Visų kitų prašau sutikti studijuoti Bibliją ir pradėti lankyti krikščionių sueigas. Tada jūs galbūt įgysite tokį kaip mano tikėjimą, jog netrukus bus naujas pasaulis, kuriame tikrieji Dievo garbintojai gyvens amžinai žemės rojuje ir niekada nesirgs.“
Kokios buvo operacijos pasekmės, pakalbėsiu vėliau, o dabar noriu papasakoti apie tai, kokioje šeimoje užaugau ir kaip pažinau tikrąjį Dievą.
Augau hinduistų šeimoje
Gyvenome ant kalvos dideliame, iš medžio ir geležies pastatytame name Pietų Afrikos pajūrio mieste Durbane. Norint patekti pas mus iš slėnyje esančios pagrindinės gatvės, reikėjo užlipti 125 laiptelius, paskui eiti krūmais iš abiejų pusių apaugusiu taku iki geležinių vartų. Šalia jų stovėjo senelės šventovė, pilna hinduizmo dievybių paveikslų bei statulų. Senelė man sakė, kad aš esu „šventyklos vaikas“ (hindi kalba mandir ki baka) ir kad gimiau mūsų garbinamų dievų dėka. Nuo šventovės raudoni poliruoti laiptai vedė link namo durų. Didžiuliame name buvo ilgas koridorius, erdvi virtuvė su anglimis kūrenama krosnimi, septyni miegamieji, taip pat priestatas su vienu miegamuoju. Iš viso čia gyveno 27 žmonės: mano seneliai, keturi jų sūnūs ir duktė su šeimomis.
Rūpintis tokia didele šeima nebuvo lengva. Tačiau gyvendami po vienu stogu išlikome vieningi ir patyrėme daug džiugių akimirkų. Ruošos darbus tarpusavyje dalijosi keturios marčios, įskaitant mano mamą Gargi Devi. Paeiliui jos gamindavo valgį, tvarkydavo kambarius. Šeimynai vadovavo senelis, taip pat jis pirkdavo maistą. Kiekvieną trečiadienį senelis su senele važiuodavo į turgų nupirkti mėsos, vaisių ir daržovių visai savaitei. Mes laukdavome jų sugrįžtančių — sėdėdavome pavėsyje po araukarija ant kalvos ir žiūrėdavome į slėnį. Kai tik pamatydavome juos išlipančius iš autobuso su didžiuliais krepšiais, bėgdavome laiptais žemyn, kad padėtume parnešti pirkinius.
Mūsų sode augo aukšta palmė, joje lizdą buvo susisukusios mainos. Mėgdavome stebėti, kaip jos skraido pirmyn atgal, klausydavomės jų čiulbėjimo. Senelė atsisėsdavo ant laiptų prie namo durų ir imdavo pasakoti mums visokias istorijas, lyg verstų, ką „šneka“ mainos. Kiek daug malonių prisiminimų išliko mano atmintyje apie tuos namus! Mes juokėmės, verkėme, žaidėme, dalijomės viskuo — mums patiko gyventi drauge kaip viena didelė šeima. O svarbiausia, čia pradėjome semtis žinių apie mūsų Kūrėją Jehovą ir jo Sūnų Jėzų Kristų.
Kai dar nepažinojome Jehovos, kasdien atlikdavome daugybę hinduizmo ritualų. Be to, reguliariai keldavome dideles iškilmes įvairių dievybių garbei, pasikviesdavome svečių. Kartais per tas šventes senelė pasiekdavo transo būseną ir bendraudavo su dvasiomis, o per patį vidurnaktį būdavo atnašaujami gyvūnai joms įsiteikti. Senelis taip pat buvo žinomas žmogus mūsų vietovėje, nes dosniai rėmė mokyklų ir hinduistų šventyklų statybą bei išlaikymą.
Sužinome tiesą apie Jehovą
1972 metais senelis susirgo ir mirė. Po kelių mėnesių viena mano dėdienių, Indervati, kitaip vadinama Džeine, iš apsilankiusių dviejų Jehovos liudytojų priėmė žurnalus Sargybos bokštas ir Atsibuskite! Džeinė krimtosi, kad nepakvietė jų vidun pasikalbėti. Iki tol mes niekada nesileisdavome su liudytojais į kalbas. Vis dėlto, kai tos moterys atėjo kitą kartą, dėdienė pasikvietė jas į kambarį ir papasakojo apie savo šeimynines problemas, susijusias su vyro girtavimu. Kaimynai ir giminaičiai jau ragino ją skirtis. Tąkart liudytojos paaiškino, kaip Dievas žiūri į santuoką (Mato 19:6). Dėdienei Biblijos patarimai bei pažadas, kad čia, žemėje, ateityje gyvenimas bus daug geresnis, padarė didelį įspūdį. * Ji nusprendė vyro nepalikti ir pradėjo reguliariai studijuoti Bibliją su liudytojomis. Joms studijuojant svetainėje kitos mano dėdienės iš savo kambarių slapta klausydavosi.
Ilgainiui visos marčios prisidėjo prie Biblijos studijų. Džeinė dalijosi savo naujomis žiniomis ir dažnai skaitydavo mums knygą „Klausykite Didžiojo Mokytojo“. * Kai dėdės sužinojo, kad jų žmonos studijuoja Bibliją, ėmė piktintis. Vienas, surinkęs visus mūsų leidinius, taip pat Bibliją, juos sudegino. Už ėjimą į sueigas mums teko kęsti tiek žodinį, tiek fizinį smurtą. Vienintelis mano tėvas elgėsi kitaip: jis niekada neprieštaravo, kad mokomės apie Jehovą. Visos keturios marčios nesiliovė lankyti sueigų ir jų meilė Jehovai Dievui stiprėjo.
1974 metais dėdienė Džeinė pasikrikštijo. Netrukus jos pavyzdžiu pasekė ir mama bei visos mano dėdžių žmonos. Laikui bėgant senelė paliovė atlikinėti hinduizmo ritualus. Aš daugelį metų ėjau drauge į visas sueigas. Paskui per didelį Jehovos liudytojų kongresą viena liudytoja, Šamila Rampersad, manęs paklausė: „Kada tu ketini krikštytis?“ Atsakiau, jog negaliu, nes niekas man nėra vedęs Biblijos studijų. Sesė pasisiūlė jas vesti. Per kitą kongresą, 1977-ųjų gruodžio 16-ąją, pasikrikštijau. Ilgainiui iš 27 mūsų šeimos narių, gyvenusių kartu, pasikrikštijo 18. Bet tuo metu, kai turėjau vykti į ligoninę operacijai, mano tėvas, Sonis Deva, tebesilaikė hinduistų tikėjimo.
„Dėl nieko nebūkite susirūpinę“
Sužinojusi, kad mano galvoje yra didelis auglys, stiprybės sėmiausi iš Filipiečiams 4:6, 7 užrašytų žodžių: „Dėl nieko nebūkite susirūpinę, bet visuose reikaluose malda ir maldavimu, su padėka jūsų prašymai tesidaro žinomi Dievui, ir Dievo ramybė, pranokstanti visokį supratimą, saugos jūsų širdis ir protus Kristuje Jėzuje.“ Nelengva nepasiduoti nerimui, kai tau pasako, jog bet kuriuo momentu gali mirti. Iš pradžių tik verkiau, paskui pasimeldžiau Jehovai ir tada mane iš tikrųjų apėmė „ramybė, pranokstanti visokį supratimą“.
Jehova Dievas, vaizdžiai tariant, paėmė mane už dešinės rankos ir visą kelią ėjo kartu (Izaijo 41:13). Jis padėjo man drąsiai paaiškinti medikams, kodėl esu pasiryžusi paklusti Biblijos įsakymui susilaikyti nuo kraujo (Apaštalų darbų 15:28, 29). Todėl chirurgas ir anesteziologas sutiko operuoti be kraujo perpylimo. Paskui chirurgas pasakė, kad operacija pavyko ir buvo pašalintas visas auglys. Jis dar paminėjo, kad iki tol jam neteko matyti paciento, kuris po tokios sunkios smegenų operacijos taip greitai sveiktų.
Praėjus trims savaitėms, jau vedžiau Biblijos studijas, nors dar gulėjau lovoje. Baigiantis septintai savaitei pradėjau vėl vairuoti, eiti į skelbimo tarnybą ir į Jehovos liudytojų sueigas. Esu labai dėkinga bendratikiams, su kuriais tada darbavausi. Jie rūpinosi, kad niekada nepasilikčiau viena, kad saugiai sugrįžčiau namo. Neabejoju, jog greičiau atgauti jėgas man padėjo Biblijos garso įrašų klausymasis ir dvasinių dalykų apmąstymai.
Be to, džiaugiausi sužinojusi, kad po mano operacijos tėvas sutiko studijuoti Bibliją su liudytojais. Jis pasikrikštijo būdamas 73 metų ir uoliai tarnauja Jehovai. Dabar kartu su mumis Jehovą garbina per 40 mūsų didelės šeimos narių. Nors mano kairys regėjimo laukas susiaurėjęs, o kaukolė sutvirtinta metalu, nenusimenu, — laukiu meto, kai Jehova visa darys nauja būsimame žemės rojuje (Apreiškimo 21:3-5).
Jaučiuosi laiminga. Turiu mylintį vyrą, tarnaujantį krikščionių bendruomenės prižiūrėtoju, ir nuostabią dukterį Kleristą — su jos parama galiu tarnauti visalaike evangelizuotoja. Jehova Dievas gausiai laimina mano tarnybą. Džiaugiuosi, kad daugeliui savo Biblijos studijuotojų galėjau padėti asmeniškai patirti Dievo Žodžio galią. Per 30 jų dabar jau yra pasiaukoję Dievui ir pasikrikštiję.
Vilties kupina širdimi laukiu laiko, kai Jehova išvaduos mus iš šios skausmą nešančios santvarkos ir atkurs žemėje rojų.
^ pstr. 12 Daugiau apie Dievo sumanymą dėl žemės skaitykite Jehovos liudytojų išleistos knygos Ko iš tikrųjų moko Biblija? 3 skyriuje.
^ pstr. 13 Išleido Jehovos liudytojai; dabar nebespausdinama.