„Viešpatie, pamokyk mus melstis“, — paprašė Jėzų vienas jo mokinių (Luko 11:1). Jėzus pamokė ir dar pasakė du palyginimus, padedančius suprasti, kaip melstis, kad Dievas išklausytų. Jeigu kada dvejojote, ar Dievas girdi jūsų maldas, Jėzaus atsakymas turėtų jus sudominti. (Perskaitykite Luko 11:5-13.)

Pirmas palyginimas yra apie asmenį, kuris meldžiasi (Luko 11:5-8). Jėzus pasakojo, kad vienas žmogus vėlų vakarą sulaukia svečio, bet neturi kuo jo pavaišinti. Šeimininkas numoti į tai ranka negali. Vidurnaktį jis eina pas draugą pasiskolinti duonos. Iš pradžių šis nenori keltis, nes visa šeimyna guli šalia ir jau kietai miega. Tačiau anas vyras nė kiek nesidrovėdamas atkakliai prašo, kol galiausiai jo draugas atsikelia ir duoda, ko jam reikia. *

Ko šis palyginimas pamoko apie maldą? Jėzus ragina mus būti atkaklius — prašyti, ieškoti, belsti (Luko 11:9, 10). Kodėl? Ar jis norėjo pasakyti, kad kai meldžiamės, tai tarsi beldžiame į nenorinčio nieko girdėti Dievo duris? Ne. Jėzaus mintis tokia: priešingai, negu anas nesiskubinęs pagelbėti draugas, Dievas mielai patenkina deramus prašymus, jeigu meldžiamės tikėdami. O tikėjimą parodo atkaklumas. Jei ko nors meldžiame daug kartų, vadinasi, mums iš tikrųjų to dalyko reikia ir tvirtai tikime, kad Dievas gali jį suteikti, jeigu tai yra pagal jo valią (Morkaus 11:24; 1 Jono 5:14).

Antrasis palyginimas — apie „maldos klausytoją“ Jehovą (Psalmyno 65:2, Jr). Jėzus klausia: „Negi atsirastų tarp jūsų tėvas, kuris savo sūnui, prašančiam žuvies, paduotų ne žuvį, o gyvatę? Arba jeigu paprašytų kiaušinio, nejau paduotų jam skorpioną?“ Be abejo, nė vienas rūpestingas tėvas neduotų vaikams nieko, kas jiems žalinga. Tada Jėzus paaiškina: jeigu netobuli žmonės duoda „gerų dovanų“ savo vaikams, „juo labiau Tėvas, esantis danguje, duos šventosios dvasios“ — pačią geriausią dovaną — savo žemiškiesiems vaikams, kurie jį prašo (Luko 11:11-13; Mato 7:11).

Ką iš šio palyginimo sužinome apie Jehovą, „maldos klausytoją“? Jėzus čia mokė laikyti Dievą mylinčiu Tėvu, pasiruošusiu savo vaikams duoti tai, ko jiems reikia. Taigi Jehovos garbintojai gali laisvai išsakyti jam savo širdies troškimus. O žinodami, kad Dievas jiems linki paties geriausio, nedvejodami sutiks su jo atsakymu, net jeigu jis ne toks, kokio jie tikėjosi. *