Užaugau Turku uostamiestyje, darbininkų rajone. Mano tėvas buvo bokso čempionas. Boksuotis mokėmės ir mudu su jaunesniu broliu. Mokykloje mane dažnai provokuodavo santykius aiškintis kumščiais, ir aš to niekada nevengdavau. Dar jaunystėje pritapau prie vienos žinomos gaujos, taigi įsivėliau į dar didesnius konfliktus. Tuo metu susidomėjau sunkiuoju metalu ir panorau tapti roko muzikos žvaigžde.

Įsigijau būgnų, subūriau grupę ir netrukus tapau pagrindiniu jos vokalistu. Man patikdavo ardytis scenoje. Buvome agresyvūs, iššaukiančios išvaizdos, todėl po truputį išpopuliarėjome. Grojome dideliuose koncertuose, keletą dainų įrašėme. Paskutiniąją klausytojai priėmė ypač palankiai. Devinto dešimtmečio pabaigoje surengėme savo koncertų Jungtinėse Valstijose. Kelis kartus grojome Niujorke ir Los Andžele. Valstijose užmezgėme pažinčių su muzikos industrijos profesionalais. Vėliau grįžome į Suomiją.

Nors grupėje man labai patiko, norėjosi gyventi kažkaip prasmingiau. Pamačiau, kokia arši konkurencija vyrauja muzikos pasaulyje, be to, lengvabūdiškas gyvenimas man nebebuvo prie širdies. Laikiau save blogu žmogumi, todėl bijojau degti pragare. Ėmiau skaityti religines knygas, net meldžiau Dievą pagalbos, nors ir nemaniau, kad jis galėtų būti man palankus.

Kad turėčiau iš ko gyventi, dirbau pašte. Sužinojau, jog vienas bendradarbis yra Jehovos liudytojas. Apipyliau jį klausimais. Logiški, Biblija paremti atsakymai mane suintrigavo, todėl sutikau drauge su juo šią knygą studijuoti. Po kelių savaičių mūsų grupė gavo patrauklų pasiūlymą įrašyti ir išleisti albumą, kuris galėtų išeiti Jungtinėse  Valstijose. Supratau: tokia galimybė pasitaiko tik kartą gyvenime!

Liudytojui, kuris man vedė studijas, pasakiau, kad labai noriu išleisti tą paskutinį albumą, o paskui jau imsiuosi pertvarkyti gyvenimą pagal Biblijos principus. Savo nuomonės jis nepasakė. Tik paprašė perskaityti Jėzaus žodžius iš Mato 6:24. Perskaičiau: „Niekas negali vergauti dviem šeimininkams.“ Supratęs Jėzaus pamokymo esmę netekau žado. Bet po kelių dienų žado neteko mano Biblijos mokytojas: pranešiau jam, kad norėdamas paklusti Jėzui iš grupės išėjau!

Biblijoje tarsi veidrodyje išvydau savo kreivumą (Jokūbo 1:22-25). Suvokiau, kad elgiuosi baisiai — esu išdidus, didelis garbėtroška, keikiuosi, vis įsiveliu į muštynes, rūkau, daug geriu. Kai pamačiau, jog mano gyvensena nesiderina su Biblijos normomis, atrodė, kad atsitrenkiau į sieną. Vis dėlto pasiryžau taisytis (Efeziečiams 4:22-24).

Dėl savo praeities labai graužiausi, ypač pradžioje. Bet labai padėjo mano Biblijos mokytojas. Jis parodė Izaijo 1:18: „Nors jūsų nuodėmės būtų skaisčiai raudonos, taps baltos kaip sniegas“ (Brb). Apmąstęs šią ir kitas Biblijos eilutes įsitikinau, kad dangiškasis Tėvas yra gailestingas, ir jeigu žmogus atgailauja dėl savo klaidų, Dievas mielai pagydo visas žaizdas.

Kai pažinau Jehovos asmenybę ir jį pamilau, nutariau jam paskirti savo gyvenimą (Psalmyno 40:9 [40:8, Brb]). 1992-aisiais tarptautiniame Jehovos liudytojų kongrese Sankt Peterburge pasikrikštijau.

Įgijau daug draugų iš Jehovos liudytojų tarpo. Vis susibėgame pamuzikuoti. Muzika — tai Dievo dovana (Jokūbo 1:17). Dar viena dovana man — mylima žmona Kristina. Su ja dalijuosi ir džiaugsmais, ir vargais, jai patikiu slapčiausius jausmus.

Jei nebūčiau tapęs Jehovos liudytoju, kas žino, ar dar būčiau gyvas. Visokios problemos, nelaimės anksčiau man būdavo kasdienybė. Dabar mano gyvenimas turi prasmę, viskas susidėliojo į savo vietas.