Pasaulį išvydau Teskoko miestelyje. Anuomet beveik visos jo gatvės buvo dulkėtos, neasfaltuotos. Gretimų kaimų gyventojai čionai asilais atgabendavo parduoti visokių gėrybių. Mūsų šeimoje augo devyni vaikai; aš gimiau septintas. Gyvenome labai skurdžiai. Tėtis uždarbiavo taisydamas sandalus. Kai buvau septynerių, jis mirė ir tada sunki našta išmaitinti šeimą krito ant mamos pečių.

Mano senelis griežė smuiku, taip pat dirigavo klasikinės religinės muzikos orkestrui. Tiesą sakant, kone visi mano šeimyniškiai grojo kokiu nors muzikos instrumentu. Mama giedojo bažnyčios chore, dėdė buvo operos dainininkas ir pianistas. Kadangi augau tokioje religingoje šeimoje, aš patarnaudavau bažnyčioje ir svajojau užaugęs būti katalikų misionierius. Tiesa, labai mėgau ir filmus apie karatė. Kuo daugiau jų žiūrėjau, tuo agresyvesnis dariausi.

Vėliau Puebloje įstojau į religinę mokyklą, panašią į seminariją. Siekiau tapti kunigu. Tačiau paskutiniaisiais mokymosi metais Katalikų bažnyčia nusivyliau. Viena jauna vienuolė norėjo su manimi fizinio artumo. Šiai pagundai atsispyriau, bet kartu pajutau, kad manyje prabudo noras vesti. Be to, mačiau, jog kai kurie kunigai veidmainiauja — gyvena vienaip, kalba kitaip. Galiausiai siekio tapti kunigu atsižadėjau.

Nusprendžiau mokytis Nacionalinėje muzikos konservatorijoje Meksike. Ją baigęs vedžiau, ir mudu su  žmona netrukus jau turėjome keturis vaikus. Šeimą išmaitindavau giedodamas per mišias bažnyčioje.

Nuo pat pradžių mūsų santuoka buvo apgailėtina. Tiek aš, tiek žmona vienas su kitu elgėmės labai šiurkščiai, daugiausia dėl pavydo. Iš pradžių apsižodžiuodavome, paskui paleisdavome į darbą ir rankas. Galų gale po trylikos bendro gyvenimo metų nusprendėme gyventi skyrium, o vėliau ir išsituokėme.

Pirmą kartą su Jehovos liudytojais susitikau, kai dar gyvenome su žmona. Vieną dieną du liudytojai pasibeldė į duris ir pasiūlė padiskutuoti apie Bibliją. Tariausi nemažai žinąs apie religiją, tad pasiryžau įrodyti jiems, kad klysta. Pateikdavau keblių klausimų, į kuriuos, kaip maniau, atsakymų išvis nėra. Mano nuostabai, jie visada rasdavo, ką atsakyti, ir savo žodžius pagrįsdavo Šventuoju Raštu. Pradėjau suvokti, kiek nedaug iš tikrųjų težinau. Tačiau žmona su tais liudytojais elgdavosi užgauliai, o aš buvau per daug įsisukęs į gyvenimo rutiną, ir jų apsilankymai ilgainiui liovėsi.

Po penkerių metų, kai jau gyvenau su kita moterimi, vardu Elvira, vėl sutikau Jehovos liudytojus. Elvira buvo jiems tolerantiška, tad dabar reguliariai studijuoti Bibliją man buvo kur kas lengviau. Tačiau tam, kad visiškai pasikeisčiau, prireikė kelerių metų.

Supratau, jog norėdamas švaria sąžine tarnauti Jehovai visų pirma privalau palikti darbą bažnyčioje, kur giedodavau per mišias, ir susirasti kitokį pragyvenimo šaltinį (Apreiškimo 18:4). Be to, turėjau įregistruoti santuoką su Elvira.

Vis dėlto sunkiausiai sekėsi išmokti nebesikarščiuoti. Čia man ypač padėjo dvi Šventojo Rašto eilutės: Psalmyno 11:5, kur sakoma, kad Jehova nekenčia smurto, ir 1 Petro 3:7, iš kurios supratau, kad privalau pagarbiai elgtis su žmona, antraip Jehova nesiklausys mano maldų. Vis apmąstydamas šias eilutes ir melsdamas Jehovą pagalbos ilgainiui sugebėjau savo karštą būdą pažaboti.

Dabar šeimyninis gyvenimas man teikia didelį džiaugsmą. Labai stengiuosi atkurti geresnius santykius su sūnumis iš pirmos santuokos bei stiprinti dabartinės šeimos narių tikėjimą.

Dar vaikas svajojau užaugęs būti kunigas ir padėti žmonėms. Dabar jaučiu atradęs tikrą gyvenimo prasmę. Šeimą išlaikau mokydamas muzikos. Esu be galo dėkingas Jehovai, kad buvo man kantrus ir suteikė progą pasikeisti, tapti geresniu žmogumi.