Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

Lobis, šimtmečius gulėjęs užmaršty

Lobis, šimtmečius gulėjęs užmaršty

Mokslininkas negali patikėti savo akimis. Jis vis iš naujo tyrinėja senovinį rankraštį. Iš kaligrafijos bei gramatikos galutinai įsitikina: jo rankose — fragmentai seniausio žinomo Biblijos vertimo į gruzinų kalbą!

ŠĮ LOBĮ 1922 metų gruodžio pabaigoje netikėtai atrado Gruzijos akademikas Ivanas Džavachišvilis, tyrinėdamas, kaip formavosi gruzinų kalbos abėcėlė. Analizuodamas jam pasitaikiusį Jeruzalės Talmudą, mokslininkas po hebrajišku tekstu pastebėjo vos įžiūrimus gruziniškus rašmenis. *

Po Talmudu „besislepiantis“ rankraštis pasirodė esąs fragmentas iš Biblijos, Jeremijo knygos, datuojamas V mūsų eros amžiumi. (Iki tol seniausias žinomas Biblijos rankraštis gruzinų kalba buvo datuojamas IX amžiumi.) O netrukus pavyko rasti ir kitų Biblijos dalių, datuojamų V amžiumi ar net dar ankstesniu laikotarpiu. Tik įsivaizduokite, kaip jaustumėtės atradęs Biblijos nuorašų, darytų praėjus vos keliems šimtmečiams po Jėzaus bei apaštalų tarnystės!

Kas visa tai išvertė — vienas žmogus ar pasiaukojusių vertėjų grupė? Jokiame istoriniame šaltinyje atsakymo iki šiol nerasta. Kad ir kaip būtų, akivaizdu, jog Biblija ar bent jos dalys į gruzinų kalbą buvo išverstos jau IV amžiuje.

Kiek gruzinų tauta buvo susipažinusi su Šventuoju Raštu, paaiškėja iš knygos „Kankinės Šušanikės gyvenimas“, parašytos, kaip manoma, V amžiaus pabaigoje. Pasakodamas tragišką karalienės istoriją autorius cituoja ir perfrazuoja ištraukas iš Psalmyno, evangelijų bei kitų Biblijos dalių. Knygoje taip pat rašoma, jog norėdamas įsiteikti persų šachui, Šušanikės vyras Varskenas, gruziniškosios Kartlijos karalystės valdovas, atsisakė krikščionybės, atsivertė į Persijoje vyravusį zoroastrizmą ir pareikalavo, kad žmona padarytų tą patį. Šušanikė, nesutikusi išsižadėti tikėjimo, paskutiniais savo gyvenimo metais, pasak minėtos knygos, paguodos sėmėsi iš Šventojo Rašto.

 Iš visko sprendžiant, nuo V amžiaus Biblijos vertimas į gruzinų kalbą ir jos perrašinėjimas įgavo vis didesnį pagreitį. Gausybė dabar turimų rankraščių liudija, kaip atsidavusiai ir uoliai darbavosi perrašinėtojai bei vertėjai. Kaip gruziniškoji Biblija buvo verčiama ir spausdinama? Ši istorija verta dėmesio.

BIBLIJOS VERTĖJŲ DARBYMETIS

„Aš, Giorgis, kuklus vienuolis, šią Psalmyno knygą iš naujosios graikų kalbos į gruzinų verčiau su didžiu stropumu ir atsidavimu.“ Šiuos žodžius parašė XI amžiuje gyvenęs gruzinų vienuolis Giorgis Mtacmindelis. Kodėl vėl reikėjo versti Bibliją, jeigu ji jau buvo išversta prieš kelis šimtmečius?

XI amžiuje pirmõsios gruziniškos Biblijos rankraščių buvo išlikę vos keletas, o kai kurių jos dalių išvis trūko. Be to, kalba keitėsi, ir senovinius rankraščius skaitytojams buvo sunku suprasti. Radosi vertėjų, kurie siekė gruzinišką Bibliją atkurti. Giorgio įnašas buvo didžiausias. Esamus tekstus jis pertikrino lygindamas su graikiškais rankraščiais ir išvertė trūkstamas Biblijos dalis, net ištisas knygas. Dieną jis eidavo vienuolyno viršininko pareigas, o vakarais iki išnaktų versdavo Bibliją.

Giorgio amžininkas Efremas Mcyrė buvo ne tik vertėjas, bet ir novatorius. Jis, galima sakyti, parašė vertėjams vadovėlį — apibrėžė esminius vertimo principus, kaip antai, jei tik įmanoma, versti iš originalo kalbos, taip pat mintį perteikti kuo tiksliau, bet taip, kad ji skambėtų natūraliai. Be to, pirmasis vertimuose į gruzinų kalbą pradėjo naudoti išnašas bei gretinamąsias nuorodas. Kai kurias Biblijos knygas jis išvertė visiškai naujai. Mtacmindelis ir Mcyrė savo darbais padėjo puikų pagrindą tolesniems vertimams.

Kitame šimtmetyje Gruzijoje suklestėjo knygų leidyba. Gelačio bei Ikalto miestuose buvo įsteigtos akademijos. Vadinamoji Gelačio Biblija, dabar saugoma Gruzijos nacionaliniame rankraščių centre, daugumos tyrinėtojų nuomone, yra visiškai kitas kažkurio iš Gelačio ar Ikalto mokslininkų Biblijos vertimas.

Kokią įtaką gruzinų tautai darė tai, kad Biblijos vertimo darbui buvo skiriama tiek dėmesio? XII amžiuje gruzinų poetas Šota Rustavelis parašė poemą „Karžygys tigro kailiu“. Veikalas iki šiol toks populiarus, kad gruzinai jį laiko savo antrąja Biblija. Šiuolaikinis mokslininkas K. Kekelidzė sako, kad Rustavelio  „pasaulėžiūroje akivaizdžiai atsispindi mintys iš Biblijos“. Nors poema kupina romantizmo, joje skamba tikrosios draugystės, dosnumo, pagarbos moteriai, nesavanaudiškos meilės svetimui temos. Šios bei kitos vertybės, kurių moko Biblija, prisidėjo prie gruzinų pasaulėžiūros formavimo ir buvo perduodamos iš kartos į kartą. Jos ir šiandien tebelaikomos tautos doroviniais idealais.

BIBLIJOS SPAUSDINIMU RŪPINASI KARALIŠKOJI ŠEIMA

XVII amžiaus pabaigoje Gruzijos karališkoji šeima panoro turėti spausdintą Bibliją. Todėl karalius Vachtangas VI sostinėje Tbilisyje įrengė spaustuvę. Tačiau parengti Bibliją spaudai dar gerokai užtruko. Tam tikra prasme Biblija gruzinų kalba ir vėl buvo nugrimzdusi užmarštin. Trūko kai kurių Biblijos knygų ar jų dalių, o ir turimi rankraščiai buvo parašyti pasenusia kalba. Tekstų peržiūra bei atkūrimas buvo patikėtas žinomam lingvistui Sulchanui Sabai Orbelianiui.

Orbelianis šį darbą atliko skrupulingai. Mokėdamas keletą kalbų, tarp jų graikų ir lotynų, gruziniškus rankraščius galėjo palyginti su įvairiais šaltiniais. Tačiau šis plačių pažiūrų vertėjas nepatiko Gruzijos stačiatikių bažnyčiai. Dvasininkija apkaltino Orbelianį išdavus Bažnyčią ir įtikino karalių, kad uždraustų jam tęsti pradėtą darbą. Pasak kai kurių istorinių šaltinių, Bažnyčios taryba privertė Orbelianį sudeginti Bibliją, prie kurios tekstų jis dirbo ilgus metus.

Įdomu tai, kad vienoje Mcchetos rankraščio, dar žinomo kaip Sabos Biblija, kopijoje, išlikusioje iki šių dienų, yra paties Orbelianio rašytų pastabų. Tačiau kai kas abejoja, ar tai būtent ta Biblija, kurią siekė sunaikinti dvasininkija. Neabejojama tik tuo, kad Orbelianis parašė jos priedus.

Nepaisant šių kliūčių, kai kuriems iš karališkosios šeimos narių išspausdinti Bibliją labai rūpėjo. 1705—1711 metais šviesą išvydo kai kurios Biblijos dalys. Kunigaikščių Bakario ir Vachuščio dėka 1743 metais galiausiai buvo išspausdinta visa Biblija. Nuo tada šis lobis visiems laikams buvo prikeltas iš užmaršties.

^ pstr. 3 Senovėje rašymui skirtų medžiagų labai trūko ir jos daug kainavo. Todėl nebereikalingą rankraščio tekstą dažnai tiesiog nuskusdavo ir ant jo užrašydavo naują. Tokie rankraščiai vadinami palimpsestais. Pavadinimas kilęs iš graikų kalbos žodžio, reiškiančio „naujai nuskustas“.