„AŠ TURIU svajonę.“ Šiuos žodžius prieš penkiasdešimt metų, 1963-iųjų rugpjūčio 28-ąją, savo žymiausioje kalboje ištarė afroamerikiečių pilietinių teisių judėjimo vadovas Martinas Liuteris Kingas. Kelissyk pakartodamas šią skambią frazę Kingas išreiškė viltį, kad ateis diena, kai žemėje niekas nebebus nusistatęs prieš kitos rasės žmones. Nors šį troškimą jis išsakė auditorijai Jungtinėse Valstijose, jo idėjos sužavėjo daugelio šalių žmones.

Po Kingo kalbos praėjus trims mėnesiams, 1963 metų lapkričio 20 dieną, per 100 valstybių priėmė Jungtinių Tautų deklaraciją dėl visų formų rasinės diskriminacijos panaikinimo. Per keletą paskesnių dešimtmečių buvo priimta ir daugiau tarptautinių nutarimų. Tad natūraliai kyla klausimas: kas tokiomis girtinomis pastangomis pasiekta?

2012 metų kovo 21 dieną JTO generalinis sekretorius Ban Ki Munas pasakė: „Sudaryta daug vertingų sutarčių, sukurta daug priemonių, sugalvotas tarptautinio bendradarbiavimo planas siekiant panaikinti rasizmą, rasinę diskriminaciją, ksenofobiją ir kitokią netoleranciją. Tačiau nuo rasizmo ir toliau nukenčia milijonai žmonių visame pasaulyje.“

Net šalyse, kur kova su rasizmu bei kitomis išankstinio nusistatymo apraiškomis davė rezultatų, niekas negali pasakyti, ar žmonės įsišaknijusios nepakantos iš tikrųjų atsikratė ar tik išmoko jos neparodyti. Kai kas mano, kad geriausiu atveju visos tos priemonės padeda pažaboti diskriminaciją, bet nepajėgia pašalinti išankstinio nusistatymo. Kodėl? Kadangi diskriminacija yra veiksmai, kuriuos galima pastebėti ir uždrausti įstatymu, o išankstinė nuostata slypi žmogaus viduje — mintyse bei jausmuose, ir jos neįmanoma sureguliuoti.

Taigi norint išgyvendinti šią visuotinę problemą nepakanka tik sustabdyti diskriminaciją. Būtina pakeisti ir požiūrį į kitokius žmones. Ar tai realu? Skaitykite keleto žmonių pasakojimus, kaip ir kodėl pasikeitė jų mąstymas.

Linda. Gimiau Pietų Afrikoje. Visus, kurių oda nebalta, laikiau žemesniais, nemokytais ir nepatikimais, tinkamais tik tarnauti baltaodžiams. Nors pati to nesuvokiau, į kitus žiūrėjau su išankstiniu nusistatymu. Tačiau kai pradėjau studijuoti Bibliją, mano požiūris ėmė keistis. Sužinojau, kad „Dievas nėra šališkas“; jam svarbu ne kokia mūsų odos spalva ar kalba, o kas širdyje (Apaštalų darbų 10:34, 35; Patarlių 17:3). Filipiečiams 2:3 padėjo suprasti, jog išankstinės nuostatos atsikratyti bus lengviau, jeigu kiekvieną žmogų laikysiu aukštesniu už save. Stengiausi taikyti Biblijos principus ir tapau dėmesingesnė kitiems, nesvarbu, kokios spalvos jų oda. Dabar jaučiuosi ištrūkusi iš nepakantos narvo.

Maiklas. Užaugau Australijos regione, kur dauguma gyventojų — baltaodžiai. Ilgainiui  pasidariau stipriai nusistatęs prieš azijiečius, ypač kinus. Jei važiuodamas automobiliu pamatydavau ką nors į juos panašų, atidarydavau langą ir šūktelėdavau kokią užgaulią frazę, pavyzdžiui: „Varyk namo, azijieti!“ Vėliau, pradėjęs tyrinėti Bibliją, sužinojau, kaip Dievas žiūri į žmones. Jis myli juos nepaisydamas, iš kur jie ir kaip atrodo. Tokia Dievo rodoma meilė mane labai sujaudino. Tai man padėjo atsikratyti neapykantos ir taip pat ugdytis meilę. Džiaugiausi tokiu pasikeitimu. Dabar man patinka bendrauti su visokiais žmonėmis iš įvairiausių šalių — taip ir savo akiratį praplečiu, ir patiriu daug džiaugsmo.

Sandra. Mano mama kilusi iš Nigerijos Deltos valstijos Umunedės miesto. O tėvo šeima yra iš Edo valstijos ir šneka esanų kalba. Dėl šių skirtumų tėčio artimieji buvo priešiški mano mamai iki pat jos mirties. Todėl daviau sau žodį, kad su niekuo iš kalbančių esanų kalba nebendrausiu ir netekėsiu už vyro iš Edo valstijos. Tačiau kai pradėjau studijuoti Bibliją, į viską ėmiau žvelgti kitomis akimis. Kadangi, pasak Biblijos, Dievas nėra šališkas ir jam priimtinas kiekvienas, kas jo bijo, argi turiu teisę nekęsti žmonių dėl jų genties ar kalbos? Pakeitusi mąstyseną, su tėvo giminaičiais susitaikiau. Laikydamasi Biblijos principų jaučiuosi laiminga, turiu vidinę ramybę. Gerai sutariu su kitais, kad ir kokios kilmės, rasės, kalbos ar tautybės jie būtų. O už kokio vyro ištekėjau? Iš Edo valstijos, kalbančio esanų kalba!

Kuo Biblija ypatinga, kad šiems ir daugybei kitų žmonių padėjo iš savo širdies išrauti neapykantą ir išankstinį nusistatymą? Ji — Dievo Žodis, todėl turi galią keisti žmonių mintis bei jausmus. Be to, ji parodo, ko dar reikia,  kad tarp žmonių neliktų jokio išankstinio nusistatymo.

Be abejo, Biblijos žinios padeda suvaldyti neigiamus jausmus ir net visai jų atsikratyti. Vis dėlto, kad žemėje visiškai neliktų išankstinio nusistatymo, reikia pašalinti dar dvi kliūtis. Pirmoji — žmogaus nuodėmingumas ir netobulumas. Biblijoje aiškiai sakoma: „Nėra žmogaus, kuris nenusidėtų“ (1 Karalių 8:46). Kad ir kiek stengtumės nenusidėti, neišvengiame vidinės kovos, apie kurią rašė apaštalas Paulius: „Noriu daryti gera, bet manęs tyko bloga“ (Romiečiams 7:21). Todėl kartais mūsų netobuloje širdyje vis gimsta „blogi sumanymai“, negeros mintys, galinčios suformuoti išankstinį nusistatymą (Morkaus 7:21).

Antra kliūtis — Šėtono įtaka. Biblijoje jis pavadintas žmogžudžiu, „klaidinančiu visą gyvenamą žemę“ (Jono 8:44; Apreiškimo 12:9). Štai kodėl išankstinis nusistatymas toks įsigalėjęs ir žmonijos kova su šališkumu, diskriminacija, genocidu ir kitomis rasinės, religinės, socialinės netolerancijos formomis yra beviltiška.

Taigi išankstinis nusistatymas visiškai išnyks tik tada, kai bus pašalintas žmogaus nuodėmingumas bei netobulumas ir Šėtono įtaka. Iš Biblijos sužinome, kad būtent tai padarys Dievo Karalystė.

Jėzus Kristus savo sekėjus mokė prašyti Dievo: „Teateina tavo karalystė. Tebūna tavo valia, kaip danguje, taip ir žemėje“ (Mato 6:10). Valdant Dievo Karalystei nebus vietos jokiai neteisybei, vadinasi, ir jokioms netolerancijos formoms.

Kai Dievo Karalystė ateis, tai yra pradės valdyti žemę, Šėtonas bus izoliuotas, „kad nebegalėtų klaidinti tautų“ (Apreiškimo 20:2, 3). Tada čia bus „nauja žemė“, kitaip sakant, nauja visuomenė, kurioje „gyvena teisumas“ * (2 Petro 3:13).

Tos teisios visuomenės nariai taps tobuli, be nuodėmės (Romiečiams 8:21). Nė vienas iš Dievo Karalystės valdinių niekam nedarys „jokios skriaudos nė jokios niekšybės“. Kodėl? Kadangi, kaip sakoma Biblijoje, „žemė bus kupina Viešpaties pažinimo, kaip jūra kupina vandenų“ (Izaijo 11:9). Visa žmonija mokysis Dievo kelių ir seks jo meilės pavyzdžiu. Tada skirtybės žmonių tikrai nebeskirs, „juk Dievas nėra šališkas“ (Romiečiams 2:11).