Užaugau viename Čilės sostinės Santjago rajone, kur narkotikai, gaujos ir nusikaltimai buvo įprasti dalykai. Kai buvau penkerių, nužudė mano tėvą. Po to mama gyveno su vyru, kuris pasižymėjo žiaurumu. Jis nuolat mus abu mušdavo. Tuo mano gyvenimo laikotarpiu atsiradę emociniai randai išliko iki šiol.

Augau veikiamas neigiamos įtakos, todėl tapau labai smurtingas. Klausiausi sunkiojo metalo, be saiko gėriau, kartais svaigindavausi narkotikais. Nuolat įsiveldavau į gatvės muštynes su narkotikų prekeiviais, kurie ne sykį mėgino mane nužudyti. Kartą viena priešiška gauja, norėdama su manimi susidoroti, nusamdė žinomą žudiką, tačiau man pavyko pabėgti, atsipirkau tik durtine žaizda. Kitą kartą keli narkotikų prekeiviai laikė man prie galvos pistoletą ir bandė mane pakarti.

1996-aisiais įsimylėjau moterį, vardu Karolina. 1998-aisiais mudu susituokėme. Kai gimė pirmasis sūnus, mane apėmė baimė, kad būdamas agresyvaus būdo imsiu elgtis kaip mano patėvis — skriausiu šeimą. Todėl kreipiausi pagalbos į vietinį reabilitacijos centrą. Man buvo skirtas medicininis gydymas ir psichoterapija, tačiau niekas nepadėjo. Aš ir toliau įniršdavau dėl menkiausių dalykų; buvau nevaldomas. Troškau nustoti skaudinęs savo šeimą ir nebežinodamas, ko griebtis, net bandžiau nusižudyti. Laimei, man nepavyko.

Daugelį metų buvau ateistas, tačiau norėjau tikėti Dievą. Taigi kurį laiką bendravau su evangelikais. Tuo tarpu žmona studijavo Bibliją su Jehovos liudytojais. Nekenčiau liudytojų, ne kartą juos iškoneveikiau, bet jie visada atsakydavo romiai. Ir tai mane labai stebino.

Vieną dieną Karolina paprašė, kad savo Biblijoje susirasčiau Psalmyno 83:18. Šioje eilutėje aiškiai pasakyta, jog Dievo vardas yra Jehova. Kaip nustebau supratęs, kad savo religijoje buvau mokomas apie kažkokį dievą, bet ne apie Jehovą. 2000-ųjų pradžioje aš irgi pradėjau studijuoti Bibliją su liudytojais.

Studijuodamas Bibliją sužinojau, kad Jehova yra atjautus ir atlaidus Dievas. Tai mane labai paguodė. Pavyzdžiui, Išėjimo 34:6, 7 apie Jehovą pasakyta, kad jis yra „gailestingas ir maloningas Dievas, lėtas pykti, gausus gerumo ir ištikimybės, lydintis gerumu lig tūkstantosios kartos, atleidžiantis kaltę, nusižengimą ir nuodėmę“.

Vis dėlto pritaikyti tai, ko mokiausi, sekėsi sunkiai. Buvau įsitikinęs, kad niekada nesugebėsiu suvaldyti savo agresyvaus būdo. Kaskart, kai nesusitvardydavau, Karolina su meile mane padrąsindavo, primindavo, kad Jehova vertina mano pastangas. Jos parama suteikė man jėgų nepasiduoti, toliau stengtis pelnyti Jehovos malonę, nors dažnai jausdavausi beviltiškas.

Kartą Alechandras, studijas man vedęs brolis, paprašė manęs perskaityti Laiško galatams 5 skyriaus 22 ir 23 eilutes. Jose rašoma, kad Dievo dvasios vaisius yra „meilė, džiaugsmas, ramybė, kantrybė, maloningumas, gerumas, tikėjimas, romumas, susivaldymas“. Alechandras paaiškino, kad šių ypatybių man nepavyks išsiugdyti vien savo pastangomis, — tam reikia Dievo šventosios dvasios. Nuo tada mano požiūris visiškai pasikeitė.

Po kurio laiko dalyvavau dideliame Jehovos liudytojų kongrese. Tai, ką ten pamačiau — tvarką, švarą, draugiškus žmones, — padėjo man įsitikinti, kad radau teisingą religiją (Jono 13:34, 35). 2001 metų vasarį pasikrikštijau.

Jehova padėjo man pasikeisti — iš smurtautojo tapau taikingu žmogumi. Jaučiuosi taip, lyg Dievas mane būtų ištraukęs iš purvynės, kur buvau įklimpęs. Daug žmonių manęs nekentė, ir aš jų už tai nekaltinu. Tačiau dabar gyvenu taikiai ir kartu su žmona bei dviem sūnumis tarnauju Jehovai.

Mano giminaičiams ir buvusiems draugams sunku patikėti, kad aš taip pasikeičiau. Bet kai kurie dėl to ėmė domėtis Biblijos tiesa. Taip pat turėjau nuostabią galimybę padėti kitiems žmonėms pažinti Jehovą. Koks neapsakomas džiaugsmas matyti, kaip tiesa padėjo ir jiems pakeisti savo gyvenimą!