„Kas negali atleisti kitiems, griauna tiltą, kuriuo pačiam reikės eiti.“ Šie XVII amžiaus britų istoriko Edvardo Herberto žodžiai pabrėžia vieną iš priežasčių, kodėl turime būti atlaidūs kitiems, būtent — anksčiau ar vėliau mums patiems teks prašyti kitų atleidimo (Mato 7:12). Tačiau yra ir dar svarbesnė priežastis. Atkreipkite dėmesį į apaštalo Pauliaus žodžius Kolosiečiams 3:13 (perskaitykite).

Kadangi visi esame netobuli, kartais mes vieni kitus suerziname ar įžeidžiame (Romiečiams 3:23). Kas mums padėtų išlaikyti taikius santykius su kitais netobulais žmonėmis? Dievo dvasios įkvėptas Paulius patarė būti tolerantiškiems ir atlaidiems. Tas patarimas šiandien toks pat aktualus kaip ir prieš du tūkstančius metų, kai buvo parašytas. Panagrinėkime jį nuodugniau.

„Būkite vieni kitiems pakantūs.“ Fraze „būkite pakantūs“ išverstas graikiškas žodis reiškia tolerantiškumą ar susivaldymą. Viename žinyne sakoma, kad krikščionys šią savybę rodo „noriai pakęsdami tuos, kurių silpnybės ar nemalonūs bruožai juos erzina“. Žodžiais „vieni kitiems“ norėta pasakyti, kad tolerantiškumas turi būti abipusis. Taigi jeigu nepamirštame, jog patys turime trūkumų, kurie kai ką galbūt nervina, lengviau susivaldome matydami nemalonius kitų bruožus ir taip išsaugome taiką. Tačiau kaip tada, jeigu kas nors mums nusideda?

„Vienas kitam mielai atleiskite.“ Pasak vieno biblisto, graikiškas žodis, išverstas „mielai atleiskite“, „nėra įprastas žodis atleidimui reikšti [...], o yra platesnės reikšmės, pabrėžiantis atleidimo maloningumą“. Kitame šaltinyje sakoma, kad viena šio žodžio prasmių yra „suteikti ką nors gero, padaryti malonę, paslaugą“. Esame maloningi, jeigu noriai atleidžiame, net kai turime „skundą prieš kitą“. Bet kodėl turėtume norėti daryti tokią malonę? Viena, nes galbūt netrukus tokios malonės patys tikėsimės iš savo įžeidėjo — trokšime, kad jis atleistų mums.

„Kaip Jehova jums mielai atleido, taip ir jūs atleiskite.“ Svarbiausia, kodėl turime mielai atleisti kitiems, — nes Dievas mums mielai atleidžia (Michėjo 7:18). Pagalvokite, kokią didelę malonę Jehova suteikia atgailaujantiems nusidėjėliams. Priešingai nei mes, Jehova niekada nenusideda. Tačiau jis noringai ir visiškai atleidžia nusidėjėliams, kurie atgailauja, nors žino, kad jam niekada nereikės laukti iš jų tokios pat malonės. Iš tiesų, Jehova yra geriausias atlaidumo pavyzdys!

Jehovos gailestingumas skatina mus prie jo artintis ir juo sekti (Efeziečiams 4:32—5:1). Todėl kiekvienam verta pamąstyti: kadangi Jehova taip maloningai man atleidžia, argi galėčiau būti neatlaidus kitam netobulam žmogui, kuris nuoširdžiai gailisi man nusidėjęs? (Luko 17:3, 4)