„Tau gerai be Dievo? Tokių — milijonai.“ Taip buvo parašyta dideliame reklaminiame stende, kurį užsakė viena ateistų grupė. Akivaizdu: šie žmonės mano, kad Dievo jiems nereikia.

Kita vertus, daug žmonių, nors ir teigia, kad Dievą tiki, gyvena taip, tarsi jo nebūtų. Katalikų arkivyskupas Salvatorė Fizikela apie savo bažnyčios narius pasakė: „Šiandien pažiūrėję į mus turbūt niekas nepasakytų, kad esame krikščionys, nes mūsų gyvensena nesiskiria nuo netikinčiųjų.“

Kai kurie yra tiek užsiėmę, jog apie Dievą net nemąsto. Jiems jis atrodo per daug tolimas ar nepasiekiamas, kad turėtų kokią nors įtaką jų gyvenimui. Geriausiu atveju tokie žmonės Dievą prisimena ištikus bėdai ar ko prireikus, lyg jis būtų jų užgaidas tenkinantis tarnas.

Kiti religiniuose mokymuose nemato praktinės naudos arba nemano, kad jų laikytis būtina. Štai vienas pavyzdys: Vokietijoje 76 procentai katalikų įsitikinę, kad vyrui ir moteriai gyventi kartu iki santuokos visiškai priimtina, tačiau toks požiūris prieštarauja tiek jų bažnyčios, tiek Biblijos mokymams (1 Korintiečiams 6:18; Hebrajams 13:4). Žinoma, ne tik katalikai pastebi, kad dažnai tikinčiųjų gyvensena nesiderina su jų išpažįstamos religijos mokymais. Daugelio religijų dvasininkai skundžiasi, kad jų bendruomenių nariai elgiasi kaip ateistai.

Taigi kyla klausimas: ar Dievo mums tikrai reikia? Šis klausimas nėra naujas. Svarstymai šia tema prasidėjo seniai, ir apie tai skaitome jau pirmuose Biblijos puslapiuose. Kad sužinotume atsakymą, pasigilinkime į keletą svarbių minčių iš Pradžios knygos.