Alojė yra aromatinga medžiaga, bibliniais laikais naudota įvairiems kvepalams (Jono 19:39). Tikriausiai ji buvo gaminama iš kvapiojo agarmedžio (Aquilaria gentis). Medžiui pūvant išsiskiria kvapnus aliejus ir derva. Medieną sutrindavo į miltelius ir parduodavo. Šis produktas ir buvo vadinamas aloje.

Biblijoje Izraelio palapinės lyginamos su „Jehovos pasodintais alojės medžiais“ (Skaičių 24:5, 6, NW). Greičiausiai čia turima omenyje agarmedžio forma: jo šakos būna plačiai išsiskėtusios, o pats medis gali užaugti iki 30 metrų aukščio. Nors šiais laikais agarmedžiai Izraelyje neauga, anot vieno Biblijos žodyno, „nėra jokių priežasčių atmesti minties, kad šis ir kiti medžiai, kurie dabar [šiame regione] nežinomi, buvo auginami anais laikais turtingame ir tankiai gyvenamame Jordano slėnyje“ (A Dictionary of the Bible).

Dievo Įstatymas reikalavo šventykloje aukoti rinktines aukas, geriausias, kokios tik buvo įmanomos. Auka su trūkumais Dievui nebuvo priimtina (Išėjimo 23:19; Kunigų 22:21-24). Pasak pirmojo mūsų eros amžiaus žydų rašytojo Filono, jo aprašomu laikotarpiu kunigai kruopščiai apžiūrėdavo gyvulį „nuo galvos iki kojų“ norėdami įsitikinti, ar jis tikrai visiškai sveikas ir „be jokių dėmių bei ydų“.

Biblisto E. P. Sanderso manymu, šventyklos tarnautojai „patikimiems prekeiviams leisdavo parduoti tik tuos gyvulius ir paukščius, kuriuos kunigai jau būdavo patikrinę. Tokiu atveju prekeivis turėdavo duoti pirkėjui kokį nors kvitą, nurodantį, kad aukai skirtas gyvulys yra be trūkumų“.

2011-aisiais archeologai netoli vietos, kur stovėjo šventykla, kaip tik rado tokį „kvitą“, arba žetoną, — monetos dydžio molinį antspaudą, datuojamą laikotarpiu nuo I amžiaus p. m. e. iki 70 m. e. metų. Ant jo esantis aramėjiškas dviejų žodžių įrašas verčiamas „tyras Dievui“. Manoma, kad šventyklos tarnautojai tokius žetonus pridėdavo prie derliaus atnašų ar aukojimui skirtų gyvulių.