Tai viena iš žinomiausių ir dažniausiai cituojamų Biblijos eilučių. Manoma, kad jokia kita citata „taip glaustai ir aiškiai nenusako Dievo santykių su žmonėmis ir neapibūdina, ką Dievas yra padaręs jiems išgelbėti“. Dėl to kai kuriose šalyse šią Biblijos eilutę ar jos nuorodą „Jono 3:16“ neretai galima pastebėti užrašytą viešuose renginiuose, ant automobilių lipdukų, grafičiuose ar kur kitur.

Tikriausiai tie, kas cituoja šiuos žodžius, tiki, jog Dievo meilė jiems garantuoja amžiną išsigelbėjimą. O kaip jūs? Ką Dievo meilė reiškia jums? Ir ką, jūsų manymu, Dievas jau yra padaręs, kad parodytų savo meilę?

Dauguma mielai pripažįsta, jog Dievas sukūrė visatą, gamtą ir žmones. Gyvi organizmai yra tokie sudėtingi ir taip sumaniai sukurti, kad nekyla abejonių, jog už viso to slypi universalus protas. Nemažai žmonių kasdien dėkoja Dievui už gyvybę. Jie taip pat yra įsitikinę, jog visa, kas būtina jai palaikyti, kaip antai oras, vanduo, maistas, gamtos ciklai, yra Dievo dovana, kad žmogus galėtų džiaugtis gyvenimu.

Jei už visa tai dėkojame Dievui, elgiamės išmintingai, nes jis mus sukūrė ir palaiko mūsų gyvybę (Psalmyno 104:10-28; 145:15, 16; Apaštalų darbų 4:24). Branginti Dievo meilę reiškia ir mąstyti apie visa, ką jis padarė, kad gyvybė egzistuotų. Apaštalas Paulius  šią mintį išreiškė taip: „[Dievas] pats duoda visiems gyvybę, alsavimą ir visa kita. Juk mes jame gyvename, judame ir esame“ (Apaštalų darbų 17:25, 28).

Tačiau Dievas savo meilę rodo ne tik tuo, kad rūpinasi mūsų fiziniais poreikiais. Jis išskyrė mus iš kitų gyvūnų, įskiepydamas dvasinius poreikius bei padėdamas juos tenkinti (Mato 5:3). Dėl to Dievui klusnūs žmonės galės tapti jo šeimos nariais, jo vaikais (Romiečiams 8:19-21).

Jono 3:16 atskleidžiama, jog Dievas mums parodė meilę atsiųsdamas į žemę savo Sūnų, Jėzų, kad jis mokytų apie Dievą, savo Tėvą, ir numirtų už mus. Tačiau daugeliui išties nesuprantama, kodėl Jėzus turėjo numirti už žmoniją ir kaip jo mirtis yra Dievo meilės įrodymas. Pažiūrėkime, kaip Biblijoje aiškinama Jėzaus mirties priežastis ir kuo tai reikšminga.

Nė vienas žmogus neišvengia ligų, senatvės ir galiausiai mirties. Bet iš pradžių Dievas, kurio vardas Jehova, to nebuvo numatęs. Pirmoji pora būtų galėjusi amžinai gyventi žemės rojuje. Tačiau su viena sąlyga — reikėjo paklusti Dievui. Antraip, kaip jis ir perspėjo, jų laukė mirtis (Pradžios 2:17). Pirmasis žmogus sukilo prieš Dievo valdžią ir tuo užtraukė mirtį sau bei savo palikuonims. „Per vieną žmogų į pasaulį įėjo nuodėmė ir per nuodėmę — mirtis, ir taip mirtis prasiskverbė į visus žmones, mat visi nusidėjo“ (Romiečiams 5:12).

Tačiau Dievas „myli, kas teisinga“ (Psalmyno 37:28). Aišku, jis negalėjo ignoruoti sąmoningo neklusnumo, tačiau dėl vieno kaltės nepasmerkė visos žmonijos amžinoms kančioms ir galiausiai mirčiai. Priešingai, pritaikydamas teisinį principą „gyvybė už gyvybę“, išlygino teisingumo svarstykles, ir Dievui klusniems žmonėms amžinasis gyvenimas vėl tapo prieinamas (Išėjimo 21:23). Kyla klausimas, ko reikėjo, kad būtų galima atgauti tobulybę, kurią prarado Adomas? Atsakymas: kažkas turėjo pasiaukoti, arba atiduoti gyvybę, lygiavertę tobulo žmogaus Adomo gyvybei.

Suprantama, tokios kainos negalėjo sumokėti joks netobulas Adomo palikuonis. Tai padaryti galėjo tik Jėzus (Psalmyno 49:7-10 [49:6-9, Brb]). Neturėdamas įgimtos nuodėmės, jis buvo tobulas kaip ir kažkada Adomas. Taigi, paaukodamas savo gyvybę, Jėzus išpirko žmoniją iš nuodėmės vergijos. Šitaip atvėrė galimybę Adomo ir Ievos palikuonims džiaugtis tokiu pat tobulo žmogaus gyvenimu, kokį turėjo pirmieji tėvai (Romiečiams 3:23, 24; 6:23).  Ar nereikėtų ir mums kažką daryti, kad iš šios kilniaširdiškos aukos galėtume turėti naudos?

Skaitydami Jono 3:16 atkreipėme dėmesį į žodžius, „kad kiekvienas, kuris [Jėzų] tiki, ne pražūtų, bet turėtų amžiną gyvenimą“. Tai reiškia, jog gauti amžinojo gyvenimo dovaną galime tik su viena sąlyga — turime tikėti Jėzų ir jam paklusti.

Galbūt svarstote, ką bendra su tuo turi klusnumas? Argi Jėzus nepasakė, jog amžinai gyvens „kiekvienas, kuris jį tiki“? Tiesa, tikėjimas būtinas. Tačiau svarbu nepamiršti: kaip moko Biblija, vien tikėti, kad Jėzus egzistuoja, nepakanka. Žodyne Vine’s Expository Dictionary of Old and New Testament Words aiškinama, jog šis evangelisto Jono pavartotas žodis originalo kalba reiškia „tvirtai kuo nors pasitikėti, o ne šiaip tikėti, kad [jis] yra“. Norėdamas pelnyti Dievo palankumą, žmogus turi ne tik suvokti, kad Jėzus yra Gelbėtojas, bet ir nuoširdžiai stengtis taikyti tai, ko šis mokė. Jei kas teigia esąs tikintis, bet savo gyvenimo būdu to neparodo, jo tikėjimas tuščias. „Tikėjimas be darbų negyvas“, — rašoma Biblijoje (Jokūbo 2:26). Kitaip tariant, iš tikinčiojo Jėzų reikalaujama, kad tikėjimas būtų akivaizdus iš visos jo gyvensenos.

Apaštalas Paulius šią mintį aiškina taip: „Kristaus meilė valdo mus, padariusius tokią išvadą: vienas [Jėzus] mirė už visus [...] — mirė už visus, kad gyvieji nebe sau gyventų, bet tam, kuris numirė už juos ir buvo prikeltas“ (2 Korintiečiams 5:14, 15). Nuoširdus dėkingumas už Jėzaus auką turėtų paskatinti keistis, — užuot savanaudiškai gyvenus dėl savęs, gyventi dėl Jėzaus, kuris mirė už mus. Tai reiškia, kad svarbiausia gyvenime daryti tai, ko mokė Jėzus. Tuomet neabejotinai pasikeis požiūris į vertybes, prioritetai ir visa, ką darome. Kokį atlygį gaus tie, kurie tiki Jėzų ir tai parodo savo gyvensena?

Jono 3:16 pabaigoje užrašytas Dievo pažadas visiems, tikintiems Jėzaus išperkamąja auka ir gyvenantiems pagal Biblijos normas. Dievas pasirūpino, kad ištikimieji „ne pražūtų, bet turėtų amžiną gyvenimą“. Tačiau tuos, ką myli, Dievas apdovanos skirtingai.

Vieniems Jėzus pažadėjo amžinąjį gyvenimą danguje. Savo ištikimiems mokiniams jis aiškiai pasakė, jog eina jiems vietos paruošti, kad šie galėtų drauge su juo valdyti jo šlovėje (Jono 14:2, 3; Filipiečiams 3:20, 21). Prikeltieji gyventi danguje „bus Dievo ir Kristaus kunigai ir karaliaus su juo tą tūkstantį metų“ (Apreiškimo 20:6).

Tokį apdovanojimą gaus tik nustatytas skaičius Kristaus sekėjų. Jėzus kalbėjo: „Nebijok, mažoji kaimene, nes jūsų Tėvas panorėjo duoti jums karalystę“ (Luko 12:32). Kiek žmonių tą „mažąją kaimenę“ sudarys? Apreiškimo 14:1, 4 skaitome: „Ir išvydau: štai Avinėlis [prikeltas Jėzus Kristus] stovi ant [dangiškojo] Siono kalno ir su juo šimtas keturiasdešimt keturi tūkstančiai, turintys jo ir jo Tėvo vardus, įrašytus savo kaktose. [...] Jie buvo nupirkti iš žmonijos Dievui ir Avinėliui kaip pirmieji vaisiai.“ Lyginant su milijardais gyvenusiųjų žemėje, 144 000 yra tik „mažoji kaimenė“. Jie vadinami karaliais, tad kyla klausimas, ką jie valdys?

Jėzus kalbėjo ir apie kitą grupę jam ištikimų žmonių, kurie taip pat džiaugsis Dievo Karalystei valdant. Kaip užrašyta Jono 10:16, jis sakė: „Turiu ir kitų avių, — jos ne iš šito aptvaro. Ir jas turiu atvesti. Jos klausys mano balso,  ir bus viena kaimenė, vienas ganytojas.“ Šios „avys“ tikisi amžinojo gyvenimo žemėje, — tokio, kokį turėjo pirmieji tėvai Adomas ir Ieva. Iš kur žinome, kad ši Jėzaus minėta žmonių grupė gyvens žemėje?

Biblijoje apie būsimo rojaus sąlygas žemėje kalbama ne kartą. Kad tuo įsitikintumėte, atsiverskite ją ir perskaitykite šias ištraukas: Psalmyno 37:9-11; 46:9, 10 [46:8, 9, Brb]; 72:7, 8, 16; Izaijo 35:5, 6; 65:21-23; Mato 5:5; Jono 5:28, 29; Apreiškimo 21:4. Jose rašoma, kad nebebus karo, bado, ligų, mirties. Taip pat pasakojama apie metą, kai geri žmonės galės džiaugsmingai statytis namus, įdirbti savo žemę, taikiame krašte auginti vaikus. * Argi tokia perspektyva jūsų nežavi? Turime svarių priežasčių tikėti, jog šie pažadai išsipildys.

Jei pamąstytumėte apie visa, ką Dievas yra padaręs dėl jūsų ir žmonijos apskritai, suvoktumėte, kad iš tiesų jis padarė labai daug. Esame apdovanoti gyvybe, protu, sveikata ir viskuo, kas būtina gyvybei palaikyti. Negana to, Dievas pasirūpino, kad Jėzus mus išpirktų. Kaip užrašyta Jono 3:16, jo mirtis mums gali reikšti nuostabų gyvenimą ateityje.

Amžinai gyvendami taikiomis sąlygomis, kai nebebus ligų, karo, bado, mirties, galėsime mėgautis nepabaigiama laime. Ar tai išvysite savo akimis, priklauso tik nuo jūsų. Taigi lieka neatsakytas klausimas: ką dėl Dievo darote jūs?