Senovės Romos laikais į vergovę pakliūdavo daugybė žmonių. Tai būdavo karo belaisviai arba pagrobtieji, kuriuos parduodavo, ir jie dažniausiai niekada nebepamatydavo nei savo namų, nei šeimos.

Patekusieji į kasyklas nuo alinančio darbo greit mirdavo, o ūkyje ar šeimininko namuose sąlygos būdavo kiek geresnės. Neretai vergas turėdavo nešioti geležinį antkaklį su įrašu, kieno nuosavybė jis yra arba koks atlygis siūlomas grąžinus bėglį. Tiems, kas bandydavo pabėgti ne pirmą kartą, kaktoje išdegindavo raidę F (fugitivus, išvertus „bėglys“).

Biblijoje, Filemono knygoje, pasakojama, kaip apaštalas Paulius Filemonui grąžino jo pabėgusį vergą Onesimą. Ir nors šeimininkas turėjo teisę šį vergą žiauriai nubausti, apaštalas meilės ir draugystės vardan Filemono prašė Onesimą priimti maloniai (Filemonui 10, 11, 15-18).

Finikija, buvusi maždaug ten, kur dabar yra Libanas, garsėjo Tyro purpuru, pavadintu Tyro miesto vardu. Senovės Izraelio karalius Saliamonas aprūpino šventyklą vieno sumanaus amatininko iš Tyro apdorotu „raudonuoju purpuru“ (2 Metraščių 2:12, 13, Jr).

Tyro purpuras buvo brangiausi anų laikų dažai. Mat jiems pagaminti reikėjo įdėti daug darbo. Pirmiausia žvejai turėdavo surinkti daugybę murekso genties moliuskų *. Vienam drabužiui nudažyti jų reikėdavo net 12 000. Paskui šiuos jūros gyvius išlupdavo iš kiautų, kad būtų galima išimti dažų liaukutes. Jos būdavo sumaišomos su druska ir trims dienoms paliekamos saulėje. Tada dažų gamintojai šią masę sukrėsdavo į katilą, užpildavo jūros vandeniu ir uždengę kelias dienas virindavo ant lengvos ugnies.

Šimtus metų prekiaudami ir kolonizuodami naujas žemes finikiečiai išsilaikė Tyro purpuro rinkoje ir išsaugojo gebėjimą jį gaminti. Tokiu purpuru dažytų gaminių liekanų randama aplink Viduržemio jūrą ir toli į vakarus, net iki Kadiso (Ispanija).