LANKYDAMI Betliejaus senamiesčio istorines vietas turistai gerokai išalko, todėl panoro paragauti ko nors iš nacionalinių valgių. Vienas jų pastebėjo restoraną, kurio meniu buvo ir falafel — pikantiškas patiekalas, iš maltų avinžirnių su pomidorais, svogūnais bei kitomis daržovėmis, valgomas su rytietiškais duonos paplotėliais, vadinamais pita. Gardus užkandis grąžino jėgas, ir grupė galėjo tęsti ekskursiją.

Patiems turistams to nė nežinant, šios paprastutės pitos valgymas tąsyk, ko gero, buvo labiausiai su istorija susijęs momentas. Mat pavadinimas Betliejus reiškia „duonos namai“, o duona šioje vietovėje kepama jau tūkstančius metų (Rūtos 1:22; 2:14). Pita yra viena iš Betliejuje dažniausiai vartojamų duonos rūšių.

Beveik prieš keturis tūkstantmečius kiek piečiau nuo Betliejaus Abraomo žmona Sara iškepė šviežutėlių papločių trims pas juos netikėtai apsilankiusiems vyrams (Pradžios 18:6, Brb). „Geriausi miltai“, kaip rašoma Biblijoje, iš kurių ji kepė duoną, galėjo būti dvigrūdžių kviečių arba miežių. Sara turėjo skubiai užminkyti tešlą ir papločius iškepti veikiausiai ant karštų akmenų (1 Karalių 19:6).

Kaip matome iš šio pasakojimo, Abraomo šeima duoną kepdavo pati. Kadangi jie buvo klajokliai, Sara arba jos tarnaitės tikriausiai neturėjo galimybės kepti duoną krosnyje, kaip buvo įprasta jų gimtajame mieste Ūre. Kokybiškų miltų Sara susimaldavo iš pačių užaugintų javų. Tai būdavo varginantis darbas, nes grūdus reikėjo malti rankinėmis girnomis arba grūsti piestoje.

Dar po keturių šimtmečių Mozės įstatyme buvo nurodyta, kad rankinių girnų negalima imti užstatu, nes tai būtų „gyvybės ėmimas“ (Pakartoto Įstatymo 24:6). Dievo požiūriu, turėti girnas buvo nepaprastai svarbu, nes be jų šeima nebūtų galėjusi išsikepti kasdienės duonos. (Skaitykite rėmelį „ Kasdienis malimas ir kepimas bibliniais laikais“.)

Duona Šventajame Rašte paminėta apie 350 kartų. Biblijos rašytojai šį žodį vartojo kaip sinonimą žodžiui maistas. Jėzus pabrėžė, jog tie, kas tarnauja Dievui, gali su pasitikėjimu melsti: „Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien“ (Mato 6:11). Čia „duona“ reiškia maistą apskritai, ir Jėzus šitaip patikina, jog Dievas pasirūpins mūsų kasdieniais poreikiais (Psalmyno 37:25).

Tačiau yra dalykų, daug svarbesnių už duoną ar kokį kitą maistą. Jėzus kalbėjo: „Žmogus bus gyvas ne vien duona, bet kiekvienu žodžiu, išeinančiu iš Jehovos lūpų“ (Mato 4:4). Jis turėjo omenyje situaciją, kai izraelitai visiškai priklausė nuo Dievo dosnios rankos. Jie tai pajuto netrukus po išėjimo iš Egipto. Kol pasiekė Sinajaus dykumą, praėjo beveik mėnuo, ir maisto atsargos seko. Išsigandę, kad dykumoje teks mirti badu, izraelitai apkartusia širdimi skundėsi, jog Egipto žemėje buvo „prisivalgę duonos iki soties“ (Išėjimo 16:1-3).

 Nėra abejonių, — duona Egipte buvo gardi. Mozės laikais įgudę kepėjai ten iškepdavo įvairiausių rūšių duonos bei pyrago. Bet Jehova nė neketino palikti savo tautą be duonos. „Aš lysiu jums duona iš dangaus“, — pažadėjo jis. Ir iš tikrųjų ši duona iš dangaus pasirodė anksti rytą. Ji priminė „kažką smulkaus, panašaus į grūdelius“, tarsi rasą ar šerkšną. Kas tai? „Tai duona, kurios Viešpats davė jums valgyti“, — paaiškino Mozė. Jie pavadino tai „mana“, * ir ši duona palaikė izraelitų gyvybę keturiasdešimt metų (Išėjimo 16:4, 13-15).

Iš pradžių stebuklinga mana izraelitams, matyt, darė įspūdį. Manos skonis buvo kaip „papločio su medumi“, ir jos buvo apsčiai (Išėjimo 16:18, Brb). Bet laikui bėgant žmonės pradėjo pasigesti maisto įvairovės, kurios Egipte netrūko. „Visiškai nieko nėra! Vien maną temato mūsų akys“, — skundėsi jie (Skaičių 11:6). Dar po kurio laiko ėmė piktintis: „Mes bjaurimės tuo niekam tikusiu maistu“ (Skaičių 21:5). Galiausiai „dangaus duona“ tautai tapo neskani ir bjauri (Psalmyno 105:40).

Aišku, duoną, kaip ir daug ką kita, galima laikyti savaime suprantamu dalyku. Bet Biblijoje rašoma apie ypatingos rūšies „duoną“, apie kurią nevalia kalbėti nepagarbiai. Ši „duona“, kurią Jėzus prilygino manai, izraelitų taip grubiai pavadintai niekam tikusia, mums gali tapti amžinuoju džiaugsmu.

„Aš esu gyvenimo duona, — Jėzus kalbėjo savo klausytojams. — Jūsų protėviai dykumoje valgė maną ir mirė. O ši duona nusileido iš dangaus, kad kiekvienas galėtų jos valgyti ir nemirtų. Aš esu gyvoji duona, nusileidusi iš dangaus. Kas valgys šią duoną, gyvens amžinai. Duona, kurią aš duosiu, kad pasaulis turėtų gyvybę, yra mano kūnas“ (Jono 6:48-51).

 Daugelis nesuprato perkeltinės Jėzaus žodžių „duona“ ir „kūnas“ prasmės. Tačiau tokia iliustracija buvo pati tinkamiausia. Duona kasdien palaikė žydų gyvybę, kaip kad mana izraelitų gyvybę, jiems 40 metų klajojant dykumoje. Nors mana buvo Dievo dovana, suteikti amžinojo gyvenimo negalėjo. Antra vertus, per Jėzaus auką toks apdovanojimas pasiekiamas tik tiems, kurie jį tiki. Taigi Jėzus išties — „gyvenimo duona“.

Kai jaučiatės alkanas, ieškote riekelės duonos. Be to, už kasdienę duoną tikriausiai dėkojate Dievui (Mato 6:11). Ir nors esame dėkingi už skanų maistą, niekada nepamirškime, kiek esame skolingi „gyvenimo duonai“, Jėzui Kristui.

Kaip galime parodyti, jog, kitaip nei nedėkingi izraelitai Mozės dienomis, šios neįkainojamos duonos nelaikome savaime suprantamu dalyku? „Jeigu mane mylite, laikysitės mano įsakymų“, — mokė Jėzus (Jono 14:15). Paklusdami Jėzaus priesakams, savo džiaugsmui galime tikėtis valgyti duoną visą amžinybę (Pakartoto Įstatymo 12:7).