KODĖL KAI KAS TUO ABEJOJA? Kartais žmonės mano, jog savanaudiška prašyti Dievą, kad padėtų išspręsti problemas net ir tada, kai pagalbos ir paguodos labai reikia. „Kai pamatau statistinius duomenis, kiek žmonių pasaulyje kenčia baisius vargus, — sako moteris, vardu Rachelė, — mano rūpesčiai atrodo tokie menki, jog dėl jų net nedrįstu kreiptis į Dievą.“

KO MOKO DIEVO ŽODIS? Dievas jau ištiesė žmonijai pagalbos ranką ir suteikė paguodą ypatingu būdu. Kiekvienas esame paveldėjęs nuodėmę — negebėjimą tobulai laikytis Dievo reikalavimų. Vis dėlto Dievas „mylėjo mus ir atsiuntė savo Sūnų [Jėzų Kristų] kaip permaldavimo auką už mūsų nuodėmes“ (1 Jono 4:10). Per Jėzaus pasiaukojamą mirtį mums atsivėrė galimybė gauti nuodėmių atleidimą, turėti švarią sąžinę ir viltį amžinai gyventi naujame taikiame pasaulyje. * Bet ar ši auka galioja žmonijai kaip visumai? O gal tai parodo, kad Dievui rūpime kiekvienas asmeniškai?

Štai apaštalas Paulius buvo taip sujaudintas Jėzaus aukos, kad rašė: „Gyvenu tikėjimu į Dievo Sūnų, pamilusį mane ir atidavusį save už mane“ (Galatams 2:20). Tiesa, Jėzus mirė Pauliui dar nesant krikščionimi. Tačiau šią auką apaštalas vertino kaip Dievo asmeninę dovaną jam.

Jėzaus pasiaukojama mirtis yra Dievo dovana ir jums. Tai įrodo, koks brangus Dievui esate, suteikia „amžinąją paguodą bei gerą viltį“ ir šitaip sustiprina „jus visokiam geram darbui bei žodžiui“ (2 Tesalonikiečiams 2:16, 17).

Tačiau savo gyvybę Jėzus paaukojo beveik prieš 2000 metų. Iš kur žinoti, ar Dievui vis dar esame svarbūs?