JUOZAPAS ilgesingai žvelgia į rytus, trokšdamas pasprukti iš pirklių rankų. Kažkur netoli už kalvų, Hebrone, yra jo namai. Ten jo tėvas, Jokūbas, ruošiasi vakaro poilsiui, nė nenutuokdamas, kas nutiko mylimiausiam sūnui. Bet Juozapas pas jį sugrįžti negali; jaunuolis žino, jog galbūt niekada nebeišvys jam brangaus tėvo veido. Pirkliai, ragindami kupranugarius mikliau žingsniuoti tvirtai suplūktu keliu į pietus, akylai stebi Juozapą. Dabar jis — jų nuosavybė, todėl nepaleis jo iš akių. Šiems vyrams vaikinas yra toks pat vertingas krovinys kaip ir kvapūs sakai ar aliejai, kurie tolimame Egipto krašte duos didelį pelną.

Juozapui tikriausiai ne daugiau kaip septyniolika metų. Įsivaizduokime, kaip jis prisimerkęs žiūri į vakarėjantį dangų, kur į Didžiąją (Viduržemio) jūrą netrukus nusileis saulė, ir bando suvokti, kaip pasikeitė jo gyvenimas. Sunku patikėti, kad broliai jo vos neužmušė, o paskui pardavė į vergiją. Jaunuolis vargiai tramdo ašaras. Belieka tik spėlioti, kas jo laukia.

Kaip Juozapas pateko į tokią baisią padėtį? Ir ko galime pasimokyti iš jo tikėjimo, kai buvo šeimos narių išduotas ir atstumtas?

Juozapas gimė didelėje šeimoje, kuri, beje, nebuvo nei vieninga, nei laiminga. Biblijoje aprašyta Jokūbo šeimos istorija — akivaizdus įrodymas, su kokiomis problemomis susiduria poligaminės šeimos. Šį giliai įsišaknijusį paprotį savo tautoje Dievas toleravo tol, kol per jo Sūnų buvo sugrąžintas pirminis santuokos modelis — monogamija (Mato 19:4-6). Keturios moterys: dvi žmonos — Lėja ir Rachelė, ir dvi tarnaitės — Zilpa ir Bilha, Jokūbui pagimdė mažiausiai keturiolika vaikų. Pirmiausia Jokūbas įsimylėjo gražuolę Rachelę. Jis niekada nepuoselėjo panašių jausmų Lėjai, vyresniajai Rachelės seseriai, kurią buvo priverstas paimti į žmonas per apgaulę. Tarp abiejų žmonų virė arši konkurencija. Pavyduliavimas persidavė ir jų vaikams (Pradžios 29:16-35; 30:1, 8, 19, 20; 37:35).

 Rachelė ilgą laiką buvo nevaisinga ir, kai galiausiai pagimdė Juozapą, Jokūbas šį jam senatvėje gimusį sūnų ypač mylėjo. Pavyzdžiui, kai šeima rengėsi susitikti su kadaise brolžudiškų ketinimų turėjusiu Ezavu, Jokūbas pasirūpino, kad Rachelė su mažuoju Juozapu būtų saugiausioje vietoje — už visų šeimynykščių nugarų. Toji įtampos kupina diena berniukui tikriausiai paliko neišdildomą įspūdį. Įsivaizduokime, kaip išplėtęs akis jis tą rytą žiūri į savo nebejauną, bet vis dar energingą tėvą, kuris dabar šlubavo. Ir kaip turėjo nustebti sužinojęs priežastį — tėvas visą naktį grūmėsi su galingu angelu! Kodėl? Troško, kad Jehova jį palaimintų. Taigi angelas Jokūbui davė naują vardą — Izraelis. Tuo vardu bus vadinama visa tauta! (Pradžios 32:22-31) Ilgainiui Juozapas sužinojo, kad iš Izraelio sūnų kils atskiros šios tautos giminės.

Po kurio laiko, dar vaikystėje, Juozapas patiria skaudžią tragediją — gimdydama antrąjį sūnų, Benjaminą, miršta jam brangiausias žmogus, mama. Juozapo tėvas, Jokūbas, žmonos labai gedi. Įsivaizduokime jį, švelniai šluostantį sūnui ašaras, pasakojantį jam apie viltį, kuri kadaise guodė jo senelį Abraomą. Su kokiu jauduliu Juozapas klausosi, kad ateis diena, kai Jehova prikels jo mamą! Tikriausiai vaikas dar labiau pamilsta gailestingą Dievą, kuris prikels mirusiuosius (Luko 20:38; Hebrajams 11:17-19). Netekęs mylimos žmonos Rachelės, Jokūbas iš jos gimusiems sūnums puoselėja pačius šilčiausius jausmus (Pradžios 35:18-20; 37:3; 44:27-29).

Jausdami ypatingą dėmesį vaikai neretai išpaiksta, tačiau Juozapas iš tėvų perėmė geriausias jų savybes, išsiugdė tvirtą tikėjimą bei įžvalgą, kas teisinga ir kas ne. Būdamas septyniolikos jis jau piemenavo ir, padėdamas vyresniems broliams, pastebėjo jų netinkamą elgesį. Ar Juozapas tai slėpė, norėdamas pelnyti brolių palankumą? Kad ir kokios mintys sukosi jaunuolio galvoje, jis darė, kas teisinga, — viską papasakojo tėvui (Pradžios 37:2). Šiuo drąsiu poelgiu sūnus tikriausiai pelnė dar didesnę pagarbą tėvo akyse. Koks puikus pavyzdys krikščionims jaunuoliams! Kai nesinori pranešti apie kažkieno — galbūt brolio, sesers ar draugo — rimtą nuodėmę, išmintinga sekti Juozapu ir papasakoti tiems, kas įgalioti padėti prasižengusiajam (Kunigų 5:1).

Kai ko galime pasimokyti ir iš Juozapo šeimos gyvenimo. Nors mūsų laikais tikrieji krikščionys poligamijos nepraktikuoja, vis dėlto ir tarp jų yra daugybė šeimų su patėviais, pamotėmis, vaikais iš ankstesnės santuokos. Jokūbo  šeima — akivaizdus pavyzdys, kad favoritizmas ir šališkumas silpnina šeimos vienybę. Išmintingi tėvai, turintys posūnių ar podukrų, stengiasi, kad tiek jo, tiek sutuoktinio vaikai jaustųsi mylimi ir suprastų, jog kiekvienas yra unikalus ir gali prisidėti prie šeimos laimės (Romiečiams 2:11).

Jokūbas gerbė savo berniuką, nes šis visada drąsiai stojo už tiesą. Tėvas jam net pasiūdino ypatingą apdarą (Pradžios 37:3). Dažniausiai šitoks drabužis būdavo dryžuotas arba įvairiaspalvis, bet, kaip atrodė iš tikrųjų, nėra žinoma. Tikėtina, jog tai buvo puošnus ilgomis rankovėmis, žemę siekiantis rūbas, kokį vilkėdavo kilmingieji.

Jokūbas sūnui troško tik gero, ir jaunuolį turėjo sujaudinti toks tėvo palankumas. Bet dėl šio drabužio vėliau jam teko patirti daug vargo. Prisiminkime, kad vaikinas ganė gyvulius — dirbo paprastą fizinį darbą. Tik įsivaizduokime taip išsipusčiusį jaunuolį, brendantį per aukštą žolę, laipiojantį uolomis ar bandantį išpainioti iš dygiakrūmių ten įstrigusį ėriuką. Bet didžiausia bėda, kaip toks tėvo palankumas atsilieps Juozapo santykiams su broliais?

Biblijoje rašoma: „Matydami, kad tėvas jį myli labiau už kitus, broliai jo taip nekentė, kad vengdavo net pasisveikinti“ * (Pradžios 37:4). Ir toks elgesys suprantamas, tačiau jie elgėsi neišmintingai, leisdami pavydui nuodyti protą (Patarlių 14:30; 27:4). Gal irgi esate kada pagavęs save pavyduliaujantį, kai kas nors sulaukė dėmesio ar garbės, kurios tikėjotės jūs? Prisiminkite Juozapo brolius. Pavydo apakinti, jie padarė tai, dėl ko vėliau teko labai gailėtis. Šis pavyzdys primena krikščionims, kad daug išmintingiau džiaugtis su besidžiaugiančiais (Romiečiams 12:15).

Juozapas, aišku, jautė brolių priešiškumą. Gal šiems esant kur netoliese jis stengėsi to gražaus apdaro nevilkėti? Jaunuoliui galėjo kilti tokių minčių. Tačiau nepamirškime, — tėvas norėjo, kad šis rūbas sūnui primintų apie išskirtinį palankumą ir meilę. Juozapas troško pateisinti tėvo pasitikėjimą, todėl nuolat dėvėjo tą drabužį. Iš to galime kai ko pasimokyti. Nors mūsų dangiškasis Tėvas nėra šališkas, kartais kai kuriuos savo ištikimus tarnus jis išskiria iš kitų ir parodo jiems ypatingą malonę. Be to, nori, kad jie išsiskirtų iš šio pagedusio, amoralaus pasaulio. Kaip Juozapas nuo kitų skyrėsi ypatingu apdaru, taip tikrieji krikščionys  nuo aplinkinių skiriasi savo elgsena. Kartais tai kursto pavydą ir priešiškumą (1 Petro 4:4). Ar krikščionis turėtų slėpti, kad yra Dievo tarnas? Ne! Tai būtų tas pats, kas Juozapui slėpti savo drabužį (Luko 11:33).

Neilgai trukus Juozapas susapnavo du keistus sapnus. Pirmąsyk jis sapnavo, kad su broliais lauke riša javų pėdus. Brolių surišti pėdai, susirinkę aplink jo stovintį pėdą, šiam nusilenkė. Kitąsyk Juozapui sapne lenkėsi saulė, mėnulis ir vienuolika žvaigždžių (Pradžios 37:6, 7, 9). Ką apie šiuos keistus, ryškius sapnus jaunuolis turėjo manyti?

Sapnus jam siuntė Jehova. Jie buvo pranašiški, ir Juozapas turėjo juos papasakoti kitiems. Tam tikra prasme jis privalėjo daryti tą patį, ką ir vėliau gyvenę pranašai — perduoti Dievo siųstas žinias ir nuosprendžius jo neklusniai tautai.

Juozapas savo broliams taktiškai pasakė: „Paklausykite, kokį sapną sapnavau!“ Jo broliai, supratę sapną, kuris jiems visiškai nepatiko, atšovė: „Bene ketini tapti mūsų karaliumi? Bene iš tikrųjų ketini mus valdyti?“ Toliau Biblijoje rašoma: „Dėl kalbų apie sapnus jie ėmė dar labiau jo nekęsti.“ Kai Juozapas tėvui ir broliams papasakojo antrąjį sapną, jie pasipiktino dar labiau: „Tėvas apibarė: ‘Ką gi reiškia tas tavo sapnas? Ką susapnavai? Negi mes — aš pats, tavo motina ir tavo broliai — turėsime ateiti ir nusilenkti tau ligi žemės?’“ Ir vis dėlto šis sapnas jam nedavė ramybės. Gal per berniuką kalba pats Jehova? (Pradžios 37:6, 8, 10, 11)

Juozapas nebuvo nei pirmas, nei paskutinis tarnas, kurį Jehova pasirinko perduoti pranašišką žinią — neretai nepopuliarią ir net galinčią užtraukti persekiojimą. Iškiliausias tokios žinios nešėjas buvo Jėzus, ir jis savo sekėjus perspėjo: „Jeigu jie persekiojo mane, persekios ir jus“ (Jono 15:20). Krikščionys, tiek jauni, tiek seni, gali daug pasimokyti iš Juozapo — dar jaunuolio — tikėjimo ir drąsos.

Praėjus kuriam laikui, Jokūbas išsiuntė Juozapą su pavedimu. Vyresni jo sūnūs buvo nuginę bandas kiek šiauriau nuo Sichemo, kur dar visai neseniai buvo užsitraukę baisų šio miesto gyventojų pyktį. Savaime suprantama, tėvas nerimavo dėl sūnų, todėl pasiuntė Juozapą pažiūrėti, kaip jiems einasi. Ar galite įsivaizduoti, kaip Juozapas jautėsi? Jis žinojo, kad brolių neapykanta dabar jam dar didesnė! Kokia bus jų reakcija, kai pasakys, kad atėjo tėvo siųstas? Vis dėlto Juozapas klusniai susiruošė į kelią (Pradžios 34:25-30; 37:12-14).

Kelionė galėjo trukti keturias penkias dienas. Sichemas buvo apie 80 kilometrų šiauriau nuo Hebrono. Bet pasiekęs Sichemą Juozapas sužinojo, kad broliai iškeliavę prie Dotano, esančio dar už 22 kilometrų į šiaurę. Kai Juozapas galiausiai priartėjo prie Dotano, broliai jį pamatė iš tolo, ir jų širdys užsidegė neapykanta. Biblijoje rašoma: „Vieni kitiems jie sakė: ‘Va, ateina tas sapnuotojas! Eime, užmuškime jį ir įmeskime į kokią nors duobę. Sakysime, kad plėšrus žvėris jį sudraskė. Tuomet pamatysime, kas išeis iš jo sapnų.’“ Tačiau Rubenas įtikino brolius įmesti Juozapą į duobę gyvą, tikėdamasis vėliau jį iš ten išgelbėti (Pradžios 37:19-22).

Nieko neįtardamas, Juozapas priėjo artyn, vildamasis, kad bus sutiktas draugiškai. Deja, broliai pasielgė kitaip — šiurkščiai jį sugriebė, nuplėšę drabužį, nutempė prie išdžiūvusios vandens duobės ir įstūmė. Juozapas atsidūrė giliai dugne! Atsipeikėjęs iš išgąsčio, vargais negalais atsistojo, bet išlipti pats nepajėgė. Virš galvos mėlynavo apskritas dangaus lopinėlis, ir vis silpniau buvo girdėti tolstančių brolių balsai. Jis šaukė, maldavo jų pagalbos, bet nesulaukė jokio atsako. Broliai lyg niekur nieko netoliese susėdo valgyti. Rubenui nesant kartu  su visais, jie vėl ėmė tartis užmušti Juozapą, bet Judas įtikino verčiau parduoti jį pro šalį keliaujantiems pirkliams. Dotanas buvo įsikūręs šalia prekybos kelio, vedančio į Egiptą. Po kurio laiko pasirodė izmaelitų ir midjaniečių karavanas. Rubenui dar negrįžus, sandėris jau buvo įvykęs. Už dvidešimt šekelių jie pardavė savo brolį į vergiją * (Pradžios 37:23-28; 42:21).

Taigi grįžtame prie pasakojimo pradžios. Juozapui, priverstam keliauti į pietus Egipto link, atrodo, jog prarado viską. Juk jis atskirtas nuo kitų! Metų metais nesužinos nei apie savo šeimą, nei apie Rubeno sielvartą, kai sugrįžęs pamatė, kad Juozapo nebėra, nei apie Jokūbo širdgėlą, kai sūnų apgautas patikėjo, kad jo mylimiausias Juozapas miręs, nei apie vis dar gyvenantį žilos senatvės sulaukusį savo senelį Izaoką, nei apie mylimą jaunėlį broliuką Benjaminą, kurio taip ilgėsis. Bet ar Juozapas tikrai neteko visko? (Pradžios 37:29-35)

Jis tebeturėjo tai, ko broliai niekada negalėjo atimti, — tikėjimą! Juozapas daug žinojo apie tikrąjį Dievą, Jehovą, ir niekas to negalėjo išdildyti iš jo atminties — nei namų praradimas, nei nelaisvės kartėlis ilgame kelyje į Egiptą, nei pažeminimas būti parduotam ir vergauti turtingam egiptiečiui Potifarui (Pradžios 37:36). Tokie išbandymai Juozapą užgrūdino. Jo tikėjimas bei ryžtas dar tvirčiau glaustis prie Jehovos tik stiprėjo. Kituose žurnalo numeriuose galėsime skaityti straipsnius apie tai, kaip būdamas dievobaimingas Juozapas nepaprastai daug nuveikė Dievo šlovei ir vargo ištiktos savo šeimos labui. Kaip būtų išmintinga sekti jo tikėjimu!