Keli pirmieji mano gyvenimo metai prabėgo prie Leipcigo (Rytų Vokietija), netoli Vokietijos sienos su Čekija ir Lenkija. Kai buvau šešerių, tėvą, kaip specialistą, išsiuntė į užsienį — iš pradžių apsigyvenome Brazilijoje, vėliau Ekvadore.

Kai man suėjo keturiolika, tėvai mane išsiuntė į internatinę mokyklą Vokietijoje. Kadangi jie liko toli, Pietų Amerikoje, savimi teko rūpintis pačiam. Pasidariau labai nepriklausomas ir mažai tegalvojau, kaip mano elgsena paveiks kitus.

Tėvams grįžus į Vokietiją, buvau septyniolikos. Iš pradžių gyvenau su jais. Bet jaučiausi toks savarankiškas, kad pritapti prie šeimos nebegalėjau. Aštuoniolikos nusprendžiau gyventi atskirai.

Blaškiausi, nerasdamas gyvenimo prasmės. Kurį laiką stebėjęs žmonių gyvenseną ir visuomeninius judėjimus, padariau išvadą, kad geriausia būtų pakeliauti po šią gražią planetą, kol žmonija jos dar nesunaikino.

Tad nusipirkau motociklą ir patraukiau į Afriką. Tačiau netrukus teko grįžti į Europą jo remontuoti. Kitą dieną jau buvau viename iš Portugalijos paplūdimių. Motociklą nusprendžiau palikti ir susirasti vandens transporto priemonę.

Susipažinau su grupe jaunuolių, pasirengusių plaukti per Atlantą, tarp jų ir su savo būsima žmona Lori. Pirmiausia atplaukėme į Karibų jūros salas. Šiek tiek pabuvę Puerto Rike, grįžome į Europą. Tikėjomės susirasti burlaivį, kuriame galėtume ir gyventi. Bet po trijų mėnesių paieškų mano planai netikėtai žlugo, nes buvau pašauktas į Vokietijos armiją.

Patekau į laivyną, kur tarnavau 15 mėnesių. Tuo metu vedžiau Lori, ir kūrėme tolesnius kelionių planus. Prieš pat armiją įsigijome katerį ir, kol tarnavau, po truputį perdarėme jį į nedidelį burlaivį. Ketinome  jame gyventi ir keliauti po visą pasaulį. Ir kaip tik tada, kai atlikęs tarnybą armijoje buvau bebaigiąs įrengti laivą, mus užkalbino Jehovos liudytojai ir pasiūlė studijuoti Bibliją. Sutikome.

Iš pradžių nemaniau, kad man reikėtų daug ką keisti. Gyvenome susituokę, ir jau buvau metęs rūkyti (Efeziečiams 5:5). O tikslas keliauti po pasaulį ir paskirti gyvenimą tam, kad pažintume nuostabią Dievo kūrybą, tikrai atrodė vertas dėmesio.

Bet iš tiesų man buvo ką keisti — ypač savo asmenybę. Būdamas itin išdidus ir nelinkęs niekam paklusti, buvau pasinėręs į tai, kaip įgyvendinti savo sumanymus. Man rūpėjo tik mano gerovė.

Kartą perskaičiau garsųjį Jėzaus Kalno pamokslą (Evangelijos pagal Matą 5—7 skyriai). Iš pradžių mane suglumino Jėzaus žodžiai, kaip pasiekti laimę. Pavyzdžiui, jis pasakė, kad laimingi yra alkstantys ir trokštantys (Mato 5:6). Negalėjau suprasti, kaip skurstantis žmogus gali būti laimingas. Toliau gilindamasis į Bibliją, suvokiau, kad visi turime dvasinių poreikių, tačiau, kad juos patenkintume, visų pirma būtina tai nuolankiai pripažinti. Ne veltui Jėzus sakė: „Laimingi, kurie suvokia turį dvasinių poreikių“ (Mato 5:3).

Pradėję studijuoti Bibliją Vokietijoje, mudu su Lori persikėlėme į Prancūziją, paskui — į Italiją. Kad ir kur nuvykdavome, visur sutikdavome Jehovos liudytojų. Didžiulį įspūdį man padarė jų nuoširdi tarpusavio meilė ir vienybė. Mačiau, kad tai išties pasaulinė brolija (Jono 13:34, 35). Praėjus kuriam laikui, abu su žmona pasikrikštijome.

Po krikšto ir toliau stengiausi ugdytis krikščioniškas savybes. Su Lori buvome sumanę savo burlaiviu leistis į pietus palei Afrikos krantus ir po to per Atlanto vandenyną plaukti į Jungtines Valstijas. Būtent tuomet — vandenyno platybėse už tūkstančių mylių nuo kranto, kai buvome tik dviese mažame laivelyje, — suvokiau, koks menkas esu, lyginant su didingu Kūrėju. Turėdamas begalę laiko, juk vidury vandenyno ne ką tenuveiksi, atsidėjau Biblijos skaitymui. Ypač palietė širdį pasakojimas apie Jėzaus gyvenimą žemėje. Jis buvo tobulas ir turėjo sugebėjimų, pranokstančių mano vaizduotę, tačiau niekada nesiaukštino. Gyveno ne sau, bet tam, kad vykdytų savo dangiškojo Tėvo valią.

Mąstydamas apie Jėzų supratau, jog, užuot tenkinęs savo troškimus, pirmąją vietą gyvenime turiu skirti Dievo Karalystei (Mato 6:33). Kai galiausiai išsilaipinome Jungtinėse Valstijose, nusprendėme ten likti ir sutelkti dėmesį į tarnybą Jehovai.

Anksčiau, kai galvodavau tiktai apie save, mane dažnai kamuodavo abejonės. Tačiau dabar radau patikimą išminties šaltinį, kuriuo galiu vadovautis (Izaijo 48:17, 18). Taip pat turiu gyvenimo tikslą, ko niekad neturėjau, — garbinti Dievą ir padėti jį pažinti kitiems.

Taikydami Biblijos principus, labai sustiprinome savo santuokos ryšius. Džiaugiamės turėdami gražią dukrą, kuri pažįsta Jehovą ir jį myli.

Aišku, mūsų gyvenime irgi pasitaiko visokių dienų. Bet Jehovos padedami esame pasiryžę niekada nenuleisti rankų ir visada juo pasitikėti (Patarlių 3:5, 6).