Gimiau Baku mieste (Azerbaidžanas). Šeimoje buvau antras vaikas iš dviejų. Nors tėvas buvo musulmonas, o mama — žydė, jie mylėjo vienas kitą, ir skirtingi tikėjimai jiems netrukdė. Kai ramadano mėnesį tėtis pasninkaudavo, mama jį palaikydavo, o kai ji švęsdavo Paschą, tėtis — ją. Namuose turėjome ir Koraną, ir Torą, ir Bibliją.

Save laikiau musulmone. Nors niekada neabejojau, kad Dievas yra, vis dėlto kai kurie klausimai nedavė man ramybės: „Kodėl Dievas sukūrė žmones? Dėl ko kažkam skirta visą gyvenimą kentėti, o paskui amžinai kankintis pragare?“ Kadangi daugelis sako, jog be Dievo valios niekas nevyksta, mąstydavau: nejaugi jis pats sukelia mums kančias, o po to abejingai stebi?

Kai suėjo dvylika metų, pradėjau kalbėti namazą — penkias kasdienes musulmonų maldas. Maždaug tuomet mane ir seserį tėtis perkėlė į žydų mokyklą. Be kitų dalykų, mus mokė Toros tradicijų ir hebrajų kalbos. Prieš pamokas turėdavome melstis pagal žydų papročius. Taigi namie sukalbėdavau namazą, paskui mokykloje — žydų maldas.

Trokšte troškau surasti logiškus atsakymus į savo klausimus. Mokykloje ne kartą klausiau rabinų: „kodėl Dievas sukūrė žmones? koks jo požiūris į mano tėtį musulmoną? jis — geras žmogus, tai kodėl vadinamas nešvariu? kodėl Dievas jį tokį sukūrė?“ Jų atsakymai buvo nelogiški ir manęs neįtikino.

Mano tikėjimas Dievu susvyravo 2002 metais. Buvome ką tik emigravę į Vokietiją, kai po savaitės tėtį ištiko insultas, ir jis nugrimzdo į komą. Juk aš visada melsdavausi, kad mūsų šeima būtų sveika ir ją aplenktų visoks blogis. Įsitikinusi,  jog nuo mirties išgelbėti gali tik Aukščiausiasis, kasdien meldžiau dėl tėčio gyvybės. Mintyse svarsčiau: „Argi Dievui sunku išpildyti nuoširdų mergaitės norą?“ Buvau tikra, kad jis išklausys mano maldavimus. Tačiau tėtis mirė.

Toks, kaip man atrodė, Dievo abejingumas mane tiesiog sugniuždė. „Arba aš blogai meldžiuosi, arba Dievo išvis nėra!“ — mąsčiau. Buvau priblokšta ir nebegalėjau kalbėti namazo. Kitų religijų nelaikiau vertomis dėmesio, tad priėjau išvadą, jog Dievo nėra.

Po pusmečio į mūsų duris pasibeldė Jehovos liudytojai. Kadangi apie krikščionybę buvome ne kokios nuomonės, abi su seserimi norėjome mandagiai pasakyti, kad jie klysta, todėl paklausėme: „Kaip krikščionys gali garbinti kryžių arba Jėzaus, Marijos ir kitų šventųjų atvaizdus, jeigu tai prieštarauja Dešimčiai Dievo įsakymų?“ Liudytojai iš Šventojo Rašto pateikė įtikinamų argumentų, kad tikriesiems krikščionims garbinti stabus draudžiama ir melstis reikia išimtinai Dievui. Tai mane nustebino.

Tada paklausėme: „O kaip suprasti Trejybę? Jeigu Jėzus yra Dievas, kaip jis galėjo gyventi Žemėje ir būti nužudytas žmonių?“ Jie vėl atsakė remdamiesi Biblija ir paaiškino, kad Jėzus ne tik nėra Dievas, bet ir nėra jam lygus. Liudytojai pasakė, kad būtent dėl to jie ir netiki Trejybe. Man tai buvo taip netikėta, jog pamaniau: „Kažkokie keisti krikščionys!“

Vis dėlto norėjau žinoti, kodėl žmonės miršta ir kodėl Dievas leidžia kentėti. Liudytojai parodė knygą Pažinimas, vedantis į amžinąjį gyvenimą, * kurios keliuose skyriuose buvo atsakymai į mano klausimus. Netrukus jie pradėjo vesti man Biblijos studijas.

Per kiekvienas studijas gaudavau išsamius Biblija pagrįstus atsakymus. Sužinojau, kad Dievo vardas — Jehova (Psalmyno 83:18, Karaliaus Jokūbo versija). Jo pagrindinė savybė — nesavanaudiška meilė (1 Jono 4:8). Dievas sukūrė žmones, nes norėjo jiems suteikti gyvybės dovaną. Ėmiau suprasti, kad nors Dievas leidžia egzistuoti neteisybei, jis ja bjaurisi ir netrukus pašalins amžiams. Suvokiau, koks pražūtingas žmonijai Adomo ir Ievos maištas (Romiečiams 5:12). Dėl to, be kitų liūdnų padarinių, mirštame, netenkame artimųjų, kaip, pavyzdžiui, aš — tėčio. Tačiau ateityje naujajame pasaulyje Dievo valia tokios skriaudos bus atitaisytos, o mirusieji prikelti (Apaštalų darbų 24:15).

Biblijos tiesa patenkino mano žinių troškimą. Vėl pradėjau tikėti Dievą. Geriau susipažinusi su Jehovos liudytojais, supratau, jog tai — pasaulinė brolija. Man darė įspūdį jų tarpusavio meilė ir vienybė (Jono 13:34, 35). Tai, ką sužinojau apie Jehovą, sužadino norą jam tarnauti, todėl nusprendžiau tapti Jehovos liudytoja. 2005 metų sausio 8 dieną pasikrikštijau.

Biblijos logiškumas ir aiškesnis jos supratimas pakeitė mano pasaulėžiūrą, ir į gyvenimą pradėjau žvelgti optimistiškiau. Įtikinami atsakymai iš Dievo Žodžio suteikė vidinės ramybės. Iš jame užrašyto pažado, kad mirusieji bus prikelti, semiuosi daug džiaugsmo ir paguodos vėl pamatyti savo tėtį (Jono 5:28, 29).

Jau šešeri metai esu laimingai ištekėjusi už Jonatano, kuris, kaip ir aš, myli Dievą. Abu supratome, jog logiška ir paprasta Biblijos tiesa yra neįkainojama vertybė. Todėl savo tikėjimu ir nuostabia viltimi noriai dalinamės su kitais. Dabar žinau, kad Jehovos liudytojai — ne „keistuoliai“, o tikrieji krikščionys.