Kad ir kokį darbą — fizinį ar protinį — dirbtumėte, turėkite omenyje, jog „kiekvienas triūsas duoda naudos“ (Patarlių 14:23). Kokios? Viena, padeda apsirūpinti tuo, kas būtina. Be abejo, Dievas žada patenkinti poreikius tų, kas nuoširdžiai jam tarnauja (Mato 6:31, 32). Tačiau jis taip pat tikisi, kad ir mes stropiai darbuosimės ir sąžiningai užsidirbsime pragyvenimui (2 Tesalonikiečiams 3:10).

Taigi darbą galime vertinti kaip priemonę tikslui pasiekti. Tai — garbingas būdas gyventi pagal savo įsipareigojimus. „Jeigu sugebi išsilaikyti pats, labai gerai, — sako dvidešimt penkerių Džošua. — Jei iš uždarbio gali padengti visas savo išlaidas, jau turi rimtą darbą.“

Be to, dirbantis žmogus gali save gerbti. Nors kartais darbas būna nelengvas, jį reikia atlikti ir tiek. Kai prisiverčiame darbą padaryti, net jeigu jis atrodo nuobodus ar sunkus, galime didžiuotis, kad save įveikėme ir nepasirinkome lengviausio kelio (Patarlių 26:14). Šia prasme darbas teikia didžiulį pasitenkinimą. Anksčiau minėtas Aaronas pasakoja: „Man patinka, kad po ilgos darbo dienos, nors kartais būnu labai pavargęs, ir kiti mano darbo gal net neįvertina, žinau, jog nuveikiau kažką prasmingo.“

Biblijoje didžiai vertinamas vyras, „turintis darbo įgūdžių“, taip pat moteris, kuri „darbuojasi įgudusiomis rankomis“ (Patarlių 22:29; 31:13). Aišku, įgūdžiai neatsiranda savaime, ir retas noriai atlieka darbą, kuris sunkiai sekasi. Galbūt dėl to daugelis savo darbo ir nemėgsta; tiesiog per mažai stengiasi įgusti.

Tad kiekvienas galime pamėgti kone bet kokį darbą, jei tik turime teigiamą požiūrį, kitaip tariant, jeigu sutelkiame dėmesį į tai, kaip geriau jį atlikti. „Kai į darbą įdedi visą širdį ir matai rezultatą, jauti didžiulį pasitenkinimą, — sako dvidešimt ketverių Viljamas. — Dirbdamas atmestinai ar kiek įmanoma mažiau, to niekada nepajusi.“

Galvokite ne tik apie uždarbį, bet ir apie tai, kodėl šį darbą taip svarbu atlikti, kas atsitiktų, jeigu niekas jo nepadarytų arba padarytų blogai, kuo jūsų atliktas darbas naudingas kitiems?

Ypač vertas dėmesio paskutinis klausimas, nes dažniausiai džiaugsmą patiriame, kai matome, kaip tai reikalinga ne tik mums. Net Jėzus pasakė: „Didesnė laimė duoti negu imti“ (Apaštalų darbų 20:35). Be tų, kurie iš jūsų darbo turės tiesioginės naudos, kaip antai klientai ir darbdaviai, yra ir daugiau žmonių, pavyzdžiui, šeimos nariai ir vargstantieji.

Šeimos nariai. Kai šeimos galva uoliai stengiasi aprūpinti savo namiškius, jie patiria dvejopą naudą. Pirma, pasirūpinama jų būtiniausiais poreikiais: maistu, drabužiais, pastoge. Šitaip vyras atlieka Dievo jam patikėtą pareigą rūpintis savaisiais (1 Timotiejui 5:8). Antra, darbštus šeimos maitintojas savo pavyzdžiu moko, kaip svarbu uoliai dirbti. „Mano tėtis — puikus pavyzdys žmogaus, turinčio tinkamą požiūrį į darbą, — pasakoja pirmesniame straipsnyje cituotas Šeinas. — Jis sąžiningai dirbo visą gyvenimą, didžiąją jo dalį — staliumi. Iš jo išmokau, kaip svarbu savo rankomis pelnyti duoną darant tai, kas naudinga kitiems žmonėms.“

Vargstantieji. Apaštalas Paulius krikščionims patarė uoliai triūsti, kad turėtų kuo pasidalyti su stokojančiu (Efeziečiams 4:28). Ir išties, kai būdami darbštūs apsirūpiname patys ir patenkiname savo šeimos poreikius, galime padėti ir tiems, kuriems gyvenime ne taip gerai sekasi (Patarlių 3:27). Taigi sunkiai dirbdami galime patirti, kad didesnė laimė duoti, negu imti.

Garsiajame Kalno pamoksle Jėzus kalbėjo: „Jeigu kas turintis valdžią uždeda tau prievolę nueiti mylią, eik su juo dvi“ (Mato 5:41). Kaip šį principą galėtumėte pritaikyti savo darbe? Užuot ieškojęs preteksto išsisukti nuo darbo, stenkitės padaryti daugiau, nei reikalaujama. Užsibrėžkite asmeninius tikslus, pavyzdžiui, atlikti darbą geriau arba greičiau, nei iš jūsų tikimasi. Didžiuokitės net mažiausiais darbo pasiekimais.

Kai įprasite „nueiti papildomą mylią“, tikėtina, labiau džiaugsitės savo darbu. Kodėl? Nes gebate prisiversti — daugiau darote ne verčiamas, o todėl, kad to norite (Filemonui 14). Panašią mintį randame ir Patarlių 12:24, kur rašoma: „Darbščioji ranka valdo, o tingiąją reikia versti dirbti.“ Laimei, dirbti priverstinį darbą ar vergauti tenka mažai kam. Tačiau tas, kas išsisukinėja, galbūt jaučiasi tarsi vergautų ar neštų sunkią jam primestą naštą. Bet žmogus, „nueinantis papildomą mylią“ — darantis daugiau todėl, kad to nori pats, — jaučiasi savo gyvenimo šeimininkas.

Darbštumas — pagirtina savybė, tačiau verta prisiminti, kad gyvenimas susideda ne vien iš darbo. Biblija irgi skatina mus būti darbščius (Patarlių 13:4). Bet tai nereiškia, kad turėtume tapti darboholikais. „Geriau viena sauja su poilsiu, negu dvi saujos su triūsu ir vėjų vaikymusi!“ — teigiama Mokytojo 4:6. Ką norima tuo pasakyti? Jei darbas suryja visą laiką ir jėgas, darboholikas niekada nepasidžiaugs savo darbo vaisiais. Kitaip tariant, jo triūsas tampa beprasmis, tarsi „vėjų vaikymasis“.

Biblija padeda ugdytis nuosaikų požiūrį į darbą. Nors darbštumas joje ir skatinamas, patariama sugebėti „atskirti, kas svarbiau“ (Filipiečiams 1:10). Kas turima omenyje? Pavyzdžiui, rasti laiko šeimai ir draugams. Dar svarbiau yra dvasinė veikla, kaip antai Dievo Žodžio skaitymas ir apmąstymas.

Tiems, kas į viską turi nuosaikų požiūrį, darbas veikiausiai teikia dar didesnį pasitenkinimą. „Vienas iš mano buvusių darbdavių yra puikus to pavyzdys, — pasakoja anksčiau cituotas Viljamas. — Jis darbštus, ir apie jo darbo kokybę puikiai atsiliepia klientai. Tačiau dienai pasibaigus darbo reikalus sugeba atidėti į šalį ir visą dėmesį skirti šeimai bei dievatarnystei. Dar norėčiau pridurti: jis — vienas laimingiausių žmonių iš visų mano pažįstamų!“