Augau Ankrame, mažame miestelyje į šiaurę nuo Niujorko (JAV), kur aplinkui buvo daugybė pienininkystės ūkių. Tiesą sakant, karvių čia buvo daugiau nei žmonių.

Mūsų šeima lankė vienintelę bažnyčią apylinkėje. Sekmadienio rytais senelis išblizgindavo mano batus, ir aš, pasiėmusi močiutės dovanotą Bibliją baltais viršeliais, žingsniuodavau į sekmadieninę mokyklą. Tiek mane, tiek mano brolį ir seserį tėvai mokė būti darbščius, dėkingus už tai, ką turime, gerbti kaimynus ir jiems padėti.

Kai užaugau, palikau tėvų namus ir pradėjau dirbti mokytoja. Daug galvodavau apie Dievą ir gyvenimo prasmę. Kai kurie mano mokiniai buvo gabūs. Kiti — ne tiek, bet labai stengėsi. Buvo ir neįgalių, ir trykštančių sveikata. Man tai atrodė taip neteisinga. Kartais mažiau gabių vaikų tėvai sakydavo: „Matyt, tokia Dievo valia.“ Svarstydavau, kodėl Dievas leidžia, kad vaikas gimtų neįgalus. Juk jis niekam nėra padaręs nieko blogo.

Taip pat mąstydavau, ką reikšmingo gyvenime galėčiau nuveikti. Jaučiau, kaip greit bėga laikas. Užaugau puikioje šeimoje, gavau gerą išsilavinimą, dirbau mėgstamą darbą. Tačiau ateitis atrodė beprasmė. Geriausiu atveju galėjau tikėtis ištekėti, turėti gražius namus, susilaukti vaikų, dirbti, kol išeisiu į pensiją, ir galiausiai atsidurti slaugos namuose. Nejaugi tai ir viskas?

Vieną vasarą su bendradarbiais keliavome po Europą. Lankėmės Vestminsterio abatijoje, Paryžiaus Dievo Motinos katedroje, Vatikane bei daugelyje mažesnių bažnyčių.  Kur tik nuvykdavome, užduodavau man rūpimus klausimus. Grįžusi į Sloutsburgą (Niujorko valstija) irgi apėjau nemažai bažnyčių, bet logiškų atsakymų taip ir negavau.

Kartą prie manęs priėjo dvylikametė moksleivė ir uždavė tris klausimus. Pirmiausia pasiteiravo, ar žinau, kad ji — Jehovos liudytoja. Atsakiau, jog žinau. Tada paklausė, ar nenorėčiau sužinoti daugiau apie jos tikėjimą. Vėl atsakiau teigiamai. Tuomet pasidomėjo, kur gyvenu. Kai pasakiau adresą, paaiškėjo, jog esame beveik kaimynės. Nė nenutuokiau, kad tie trys mergaitės klausimai visam laikui pakeis mano gyvenimą.

Netrukus jos dviratis jau stovėjo prie mano namų, o mudvi studijavome Bibliją. Uždaviau jai tuos pačius klausimus kaip anksčiau kunigams. Kitaip nei šie, ji atsakė aiškiai ir logiškai, remdamasi mano pačios Biblija. O juk tie atsakymai ten buvo visada, tik aš jų nemačiau!

Tai, ką sužinojau iš Biblijos, man teikė džiaugsmo ir ramybės. Prisimenu, kaip sukrėtė žodžiai iš 1 Jono 5:19, kur rašoma: „Visas pasaulis yra piktojo valdžioje.“ Kaip palengvėjo, kai supratau, jog visas nelaimes sukelia ne Dievas, o Šėtonas, ir kad Dievas atitaisys esamą padėtį (Apreiškimo 21:3, 4). Pastebėjau, kad Biblija parašyta labai logiškai, tik ją reikia teisingai aiškinti. Nors liudytoja, kuri man vedė Biblijos studijas, buvo vos dvylikos, padariau išvadą, jog tiesa yra tiesa, kad ir kas ją aiškintų.

Vis dėlto norėjau įsitikinti, ar liudytojai ir gyvena taip, kaip moko kitus. Pavyzdžiui, mano „mokytoja“ pabrėždavo, kad tikrieji krikščionys stengiasi būti kantrūs ir malonūs (Galatams 5:22, 23). Nusprendžiau ją išbandyti. Kartą sąmoningai vėlavau į studijas. Buvo smalsu, ar mergaitė manęs lauks? O gal parodys nepasitenkinimą, kad pavėlavau? Kai pasukau į kiemą, pamačiau ją laukiančią ant laiptų prie mano durų. Pribėgusi prie automobilio, ji pasakė: „Jau norėjau eiti namo ir prašyti mamos, kad apskambintų ligonines, policiją, ar jums nieko neatsitiko, juk į studijas niekada nevėluojate. Aš taip jaudinausi dėl jūsų!“

Kitąsyk uždaviau klausimą, į kurį atsakyti, mano manymu, dvylikametei būtų pernelyg sudėtinga. Norėjau pažiūrėti, ar ji nemėgins kaip nors išsisukti. Išgirdusi klausimą, mergaitė labai rimtai pažvelgė į mane ir pasakė: „Sunkus klausimas. Užsirašysiu ir paklausiu tėvų.“ Kaip ir tikėjausi, kitą kartą ji atnešė Sargybos bokšto numerį, kuriame buvo atsakymas. Tai mane prie liudytojų ir patraukė — jų leidiniuose radau Biblija pagrįstus atsakymus į visus savo klausimus. Tęsiau studijas su ta moksleive ir po metų pasikrikštijau — tapau Jehovos liudytoja. *

Kai galiausiai išsiaiškinau, kas man nedavė ramybės, norėjau apie tai pasakoti ir kitiems (Mato 12:35). Iš pradžių šeima priešinosi mano naujam tikėjimui. Tačiau ilgainiui jų požiūris sušvelnėjo. Mama į savo gyvenimo pabaigą net pradėjo studijuoti Bibliją. Nors pasikrikštyti ir nespėjo, esu tikra, kad jau buvo apsisprendusi tarnauti Jehovai.

1978-aisiais ištekėjau už bendratikio Ilajo Kazano. 1981 metais mus pakvietė tarnauti Jungtinių Valstijų Betelyje. * Gaila, tačiau vos po ketverių metų Ilajas mirė. Bet ir būdama našlė likau Betelyje. Tai man padėjo nukreipti mintis kitur ir rasti paguodos.

2006-aisiais ištekėjau už Betelio šeimos nario Ričardo Eldredo. Abu ir toliau tarnaujame Betelyje. Sužinojusi tiesą apie Dievą, gavau ne tik atsakymus, kurių ieškojau, bet ir atradau tikrąją gyvenimo prasmę. O viskas prasidėjo nuo trijų mažos mergaitės klausimų!