Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

GYVENIMO ISTORIJA

Paveldas, kuris perduodamas jau septintai kartai

Paveldas, kuris perduodamas jau septintai kartai

Žmonės sako, jog aš labai panašus į tėvą. Iš jo paveldėjau laikyseną, akis, humoro jausmą. Bet jis perdavė man ir kai ką daugiau — paveldą, kuris mūsų giminėje perduodamas jau septintai kartai. Norėčiau apie tai papasakoti plačiau.

Su tėčiu gilinamės į savo šeimos paveldą

1815 metų sausio 20 dieną Hornkasle (Anglija) gimė mano protėvis Tomas (1) * Viljamsas. Jo mama mirė, kai jam buvo dveji, todėl jį ir tris kitus vaikus augino tėvas, Džonas Viljamsas. Sūnų Tomą jis mokė staliaus amato, bet šis pasirinko kitokį gyvenimo kelią.

Tais laikais per Angliją nusirito religinio atgimimo banga. Pamokslininkas Džonas Veslis atsiskyrė nuo Anglikonų bažnyčios ir įkūrė Metodistų bendruomenę. Jis itin pabrėždavo asmeninių studijų ir evangelizacijos svarbą. Veslio mokymai plito labai sparčiai. Juos priėmė ir Viljamsų šeima. Tomas tapo Veslio sekėju ir, kaip pamokslininkas, savanoriškai išvyko į Ramiojo vandenyno salas. 1840-ųjų liepą jis su savo žmona Meri (2) (pora buvo ką tik susituokusi) persikėlė į Lakebos salą * (Fidžis). Tai vulkaninės kilmės sala, kurioje anuomet gyveno žmogėdros.

GYVENIMAS TARP KANIBALŲ

Pirmieji metai Fidžyje Tomui su Meri buvo nepaprastai sunkūs. Tekdavo daug valandų dirbti primityviomis sąlygomis, kenčiant tropikų karštį, taip pat patirti žodžiais neapsakomą siaubą: matyti tarpgentinius karus, kaip pasmaugiamos našlės, žudomi vaikai ir net valgomi žmonės. Negana to, vietiniai paprastai nesiklausydavo jų skelbiamos žinios. Meri ir jos pirmagimis sūnus Džonas sunkiai susirgo ir vos nenumirė. 1843-iaisiais Tomas rašė: „Buvau sukrėstas. [...] Nedaug trūko, kad būčiau puolęs į neviltį.“ Bet jiedu su Meri ištvėrė. Stiprybės jiems teikė tikėjimas Jehova.

Tuo metu Tomas turėjo progą pritaikyti staliaus įgūdžius ir pastatė pirmą europietiško stiliaus namą Fidžyje. Namas buvo kiek pakeltas nuo žemės, tad pro grindis į patalpas lengvai patekdavo oras; buvo ir kitų naujovių, kurios vietiniams gyventojams kėlė smalsumą. Baigiant statybos darbus, Meri pagimdė antrąjį sūnų, Tomą Vitoną (3) Viljamsą, kuris ir buvo mano prosenelis.

1843 metais Tomas vyresnysis padėjo į fidžių kalbą išversti Evangeliją pagal Joną. Jam ši užduotis buvo tikrai nelengva. * Tačiau Tomas buvo talentingas antropologas ir pasižymėjo pastabumu. Savo tyrinėjimus jis kruopščiai aprašė knygoje Fiji and the Fijians (1858), ir tai — vienas tiksliausių pasakojimų apie fidžių gyvenimo būdą XIX amžiuje.

Po trylikos metų sunkaus darbo Fidžyje Tomo sveikata pašlijo, todėl jis su šeima persikėlė į Australiją. Ilgai ir nuoširdžiai tarnavęs dvasininku, 1891 metais Tomas mirė Balarato mieste (Viktorijos valstija).

„AUKSAS“ VAKARUOSE

1883 metais Tomas Vitonas Viljamsas su žmona Febe (4) ir šeima persikėlė į Pertą (Vakarų Australijos valstija). Jų antram sūnui, Artūrui Beikvelui (5) Viljamsui, kitam mano protėviui, tuomet buvo devyneri.

Kai Artūrui sukako 22, jis išvyko ieškoti laimės į Kalgurlį, sparčiai besiplečiantį auksakasių miestą maždaug už 600 kilometrų į rytus nuo Perto. Ten jis gavo paskaityti tarptautinių Biblijos tyrinėtojų (taip anuomet buvo vadinami Jehovos liudytojai) leidinių. Be to, užsiprenumeravo žurnalą „Siono Sargybos bokštas“. Labai susidomėjęs tuo, ką perskaitė, Artūras apie tai pradėjo pasakoti kitiems ir net ėmė rengti sueigas, kuriose buvo studijuojama Biblija. Tokia tad buvo kukli šiuolaikinės Jehovos liudytojų veiklos Vakarų Australijos valstijoje pradžia.

Ką sužinojęs Artūras dalinosi su šeima. Jo tėvas, Tomas Vitonas, sūnaus ryšiams su Biblijos tyrinėtojais pritarė, tačiau netrukus jis mirė. Artūro mama Febė ir seserys Violeta bei Meri irgi tapo Biblijos tyrinėtojomis. Violeta tarnavo visalaike evangelizuotoja, kitaip vadinama pioniere. Pasak Artūro, ji buvo „geriausia, uoliausia ir nuoširdžiausia pionierė Vakarų Australijoje“. Šiuo atžvilgiu Artūras gal ir buvo šališkas, bet Violetos uolumas padarė didelę įtaką vėlesnei Viljamsų kartai.

Praėjus kuriam laikui, Artūras susituokė ir persikėlė į Donibruką Vakarų Australijos pietvakarinėje dalyje, kur dauguma vertėsi sodininkyste. Kadangi ten jis uoliai skelbė Biblijos pranašystes apie 1914 metus, žmonės jį praminė „pamišėliu dėl 1914-ųjų“. * Kai prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas, patyčios liovėsi. Artūras skelbdavo pirkėjams, kurie ateidavo į jo parduotuvę; vitrinoje visada būdavo išdėlioti bibliniai leidiniai. Be to, ten pat buvo ir užrašas, kuriuo buvo žadama 100 svarų kiekvienam, kas įrodys nebiblinės doktrinos apie Trejybę, kurią Artūras tvirtai neigė, teisingumą. Tų pinigų taip niekas niekada ir negavo.

Viljamsų namai tapo svarbiausia Biblijos studijų ir bendruomenės sueigų vieta Donibruke. Ilgainiui Artūras šiame mieste pastatė vieną pirmųjų Karalystės salių Vakarų Australijoje. Net eidamas aštuntą dešimtį jis apsivilkdavo kostiumą, užsirišdavo kaklaraištį, pasibalnodavo seną kumelę Dolę ir leisdavosi skelbti gerosios naujienos po visas Donibruko apylinkes.

Artūro ramumas, orumas ir uolumas labai paveikė jo vaikus. Dukra Florens (6) tarnavo misioniere Indijoje. Sūnūs, Artūras Lindsėjus (7) ir Tomas, kaip ir jų tėvas, ilgą laiką tarnavo bendruomenės vyresniaisiais.

SALDIEJI „LADY WILLIAMS“

Mano prosenelis Artūras Lindsėjus Viljamsas buvo gerbiamas ir mylimas dėl gero būdo. Jis visada rasdavo laiko kitiems ir elgdavosi su jais pagarbiai. Be to, buvo geriausias medkirtys ir per dvylika metų tapo nugalėtoju aštuoniolikoje varžytuvių.

Tačiau Artūras tikrai neapsidžiaugė, kai jo dvejų metų sūnelis Ronaldas (8) (mano senelis) bandė nukirsti prie namų augusią mažą obelaitę. Jo mama kruopščiai aprišo medelį, ir ilgainiui jis ėmė vesti itin saldžius vaisius. Iš šios obels, pramintos „Lady Williams“, vėliau buvo išvesta viena populiariausių obelų veislių „Cripps Pink“.

Vėliau mano senelis Ronaldas ir močiutė daug metų tarnavo savanoriais Karalystės salių statybose Australijoje ir Saliamono salose. Dabar, baigdamas aštuntą dešimtį, jis tebetarnauja bendruomenės vyresniuoju ir padeda statyti bei renovuoti Karalystės sales Vakarų Australijoje.

BRANGINU SAVO PAVELDĄ

Perimdami šeimos paveldą, mano tėvai Džefris (9) ir Dženisė (10) Viljamsai labai stengėsi krikščioniškas vertybes skiepyti mano seseriai Katerinai (11) ir man (12). Kai buvau trylikos, tėvų diegiamos vertybės tapo ir mano savastimi. Viename dideliame Jehovos liudytojų sambūryje Jehovos liudytojų Vadovaujančiosios tarybos narys Džonas Baras kreipėsi į jaunuolius tokiais žodžiais: „Neiššvaistykite brangiausio, ką turite — galimybės pažinti ir pamilti Jehovą.“ Tą patį vakarą maldoje pasiaukojau Dievui. Po dvejų metų ėmiausi pionieriaus tarnybos.

Dabar aš ir mano žmona Chloja džiaugiamės visalaike tarnyba Tom Praise, nuošaliame kalnakasių miestelyje Vakarų Australijos šiaurvakarinėje dalyje. Kad pasirūpintume savo poreikiais, dalį dienos dirbame. Mano tėvai, sesuo Katerina ir jos vyras Endriu tarnauja pionieriais Port Hedlande, maždaug 420 kilometrų į šiaurę. Abu su tėčiu esame bendruomenės vyresnieji.

Mano septintos kartos protėvis Tomas Viljamsas apsisprendė tarnauti Jehovai. Tą tikėjimą bei uolumą perėmiau ir aš. Turėdamas tokį turtingą dvasinį paveldą, esu išties laimingas.

^ Pagal šiuos skaitmenis čia minimų asmenų nuotraukas rasite laikaskalėje.

^ Ši sala, anksčiau vadinta Lakemba, priskiriama prie Lau grupės salų, esančių Fidžio salyno rytinėje dalyje.

^ Didžiąją dalį 1847 metais išleisto Naujojo Testamento fidžių kalba išvertė misionierius Džonas Hantas. Šis vertimas svarbus dėl to, kad jame Morkaus 12:36, Luko 20:42 ir Apaštalų darbų 2:34 pavartotas Dievo vardas „Jiova“.

^ Skaitykite knygos Ko iš tikrųjų moko Biblija? priedą „1914-ieji ir Biblijos pranašystė“. (Išleido Jehovos liudytojai. Rasite ir internete www.pr418.com.)