Ar žinote?
Kokios buvo rankinės girnos senovės laikais?
Anuomet grūdai būdavo malami rankinėmis girnomis, ir iš miltų kepama duona. Galima sakyti, jog kiekvienuose namuose moterys arba tarnaitės grūdus maldavo kasdien. Taigi girnų ūžesys buvo labai įprastas ausiai (Išėjimo 11:5; Jeremijo 25:10).
Radiniai iš senovės Egipto padeda suprasti, koks darbas tai buvo. Grūdai būdavo pilami ant horizontaliai gulinčios apatinės girnapusės, savo forma primenančios balną. Atsiklaupusi priešais jį ir abiem rankomis suėmusi mažesnį girnų akmenį, malėja, stumdydama jį pirmyn ir atgal, maldavo grūdus. Pasak vieno šaltinio, mažesnysis girnų akmuo sverdavo 2–4 kilogramus. Tokiu akmeniu buvo galima užmušti žmogų (Teisėjų 9:50–54).
Bibliniais laikais girnos buvo toks svarbus namų apyvokos reikmuo, kad, pagal Mozės įstatymą, jas buvo draudžiama imti kaip užstatą. „Niekas neturi imti užstatu rankinių girnų ar viršutinės girnapusės, nes tai būtų gyvybės ėmimas užstatu“, – rašoma Pakartoto Įstatymo 24:6.
Ką reiškė posakis „prie krūtinės esantis“?
Biblijoje rašoma, kad Jėzus yra „Tėvui prie krūtinės esantis“ (Jono 1:18). Šis posakis reiškia ypatingą artumą bei palankumą, kurį Dievas rodo Jėzui, ir tai yra aliuzija į žydų paprotį, kurio jie laikydavosi valgydami.
Jėzaus dienomis žydai ant kušečių, sustatytų aplink stalą, sėdėdavo pusiau gulomis. Kiekvieno valgančiojo galva būdavo nukreipta į stalą, o kojos – nuo jo. Kad būtų patogiau, kairiąja alkūne žmogus remdavosi į pagalvėlę. Sėdint tokia poza, dešinė ranka likdavo laisva. Kadangi valgydami visi gulėdavo ant kairiojo šono vienas šalia kito, „kiekvieno galva būdavo šalia esančiajam prie krūtinės, – aiškinama viename šaltinyje, – todėl buvo galima sakyti, jog žmogus guli prie kažkieno krūtinės“.
Gulėti prie šeimos galvos arba šventės šeimininko krūtinės buvo didelė garbė. Todėl per Viešpaties vakarienę prie Jėzaus krūtinės gulėjo mokinys, „kurį Jėzus mylėjo“ – apaštalas Jonas. Taigi jis galėjo atsilošti savo mokytojui į krūtinę ir užduoti jam klausimą (Jono 13:23–25; 21:20).