Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

NUMERIO TEMA | KOKS DIEVO POŽIŪRIS Į KARUS?

Dievo požiūris į karus pirmame amžiuje

Dievo požiūris į karus pirmame amžiuje

Dievo tauta pirmame mūsų eros amžiuje kentė romėnų priespaudą. Kaip ir jų protėviai, žydai, be abejo, ne kartą prašė Dievo pagalbos išsilaisvinti iš nepakeliamo jungo. Paskui jie išgirdo apie Jėzų. Ar jis ir bus pranašautasis Mesijas? Daugelis vylėsi, „kad jis yra tas, kuris turi išvaduoti Izraelį“ (Luko 24:21). Bet nieko panašaus neįvyko. Priešingai, 70 m. e. m. Romos imperijos kariuomenė sunaikino Jeruzalę ir jos šventyklą.

Kodėl taip atsitiko? Kodėl Dievas nekovojo už žydus, kaip kad buvo daręs praeityje? Arba kodėl neliepė jiems eiti į karą ir išsikovoti laisvę? Gal Dievo požiūris į karą buvo pasikeitęs? Ne. Tačiau buvo visiškai pasikeitusi žydų padėtis. Jie nepripažino Dievo Sūnaus Jėzaus Mesiju (Apaštalų darbų 2:36). Todėl jų tauta prarado ypatingą ryšį su Dievu (Mato 23:37, 38).

Dievas nebesaugojo žydų tautos ir jų Pažadėtosios žemės. Žydai niekada nebegalėjo teisėtai teigti, kad kariauja su Dievo pritarimu ir pagalba. Kaip Jėzus ir pranašavo, Dievo malonė, kuri anksčiau lydėjo Izraelio tautą, dabar atiteko naujai – dvasinei – tautai, vėliau Biblijoje pavadintai „Dievo Izraeliu“ (Galatams 6:16; Mato 21:43). Paaiškėjo, kad tas „Dievo Izraelis“ yra dvasia pateptųjų krikščionių bendruomenė. Verta atkreipti dėmesį, kad pirmame amžiuje jiems buvo pasakyta: „Dabar esate Dievo tauta“ (1 Petro 2:9, 10).

Kadangi pirmo amžiaus krikščionys buvo „Dievo tauta“, ar Dievas už juos kovojo, kad išlaisvintų iš romėnų jungo? O gal liepė jiems patiems kariauti su priešais? Ne, jis to nedarė. Kodėl? Kaip minėta praeitame straipsnyje, Dievo karai pasižymi tuo, kad tik jis nusprendžia, kada jie turi įvykti. Pirmame amžiuje Dievas nekovojo už krikščionis ir neleido kariauti jiems patiems. Akivaizdu, Dievo požiūriu, tada nebuvo laikas kovoti su blogiu ir priespauda.

Taigi kaip ir Dievo tarnai senovėje, pirmo amžiaus krikščionys turėjo laukti, kol ateis Dievo nustatytas laikas padaryti galą visoms nedorybėms ir kančioms. Dievas jiems neleido įsitraukti į karą su priešais. Jėzus Kristus buvo tai aiškiai pasakęs. Pavyzdžiui, savo sekėjų jis neragino kariauti, bet priešingai, mokė juos: „Mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus“ (Mato 5:44). Pranašaudamas apie metą, kai Romos kariuomenė puls Jeruzalę, Jėzus mokiniams nurodė nepasilikti mieste ir nekovoti, o pasitraukti iš jo; jie taip ir padarė (Luko 21:20, 21).

Be to, Dievo įkvėptas apaštalas Paulius rašė: „Nekeršykite patys, [...] juk parašyta: ‘Kerštas mano, aš atmokėsiu’, – sako Jehova“ (Romiečiams 12:19). Čia jis citavo, ką Dievas buvo pasakęs prieš daugelį amžių, kaip skaitome Kunigų 19:18 ir Pakartoto Įstatymo 32:35. Kaip buvo rašoma ankstesniame straipsnyje, viena, kaip Dievas atkeršydavo už savo tautą, – padėdavo jiems nugalėti priešus. Taigi Pauliaus žodžiai rodo, kad Dievo požiūris į karą nepasikeitė. Pirmame amžiuje Dievas karą tebelaikė teisėta priemone atkeršyti už savo tarnus ir padaryti galą visokiai priespaudai ir neteisybei. Tačiau, kaip ir praeityje, tik Dievas sprendė, kada toks karas turėtų vykti ir kas jame dalyvautų.

Akivaizdu, pirmame amžiuje Dievas neleido krikščionims kariauti. O kaip šiandien? Ar Dievas kam nors yra suteikęs teisę kariauti? O gal netrukus jis pats stos į kovą už savo tarnus? Taigi koks šiandien Dievo požiūris į karą? Į šiuos klausimus bus atsakyta tolesniame straipsnyje.