Gimiau mažame miestelyje Lenkijoje, netoli nuo Vokietijos sienos. Vaikystė prabėgo ramiai, miškų ir pievų apsuptyje. Tėvai mane skatino būti doru žmogumi, stropiai mokytis, siekti prestižinio išsilavinimo.

Problemos prasidėjo, kai išvykau į Vroclavą universitete studijuoti teisės. Būdamas toli nuo namų susidėjau su blogais draugais. Nors futbolą mėgau visada, ten dėl jų įtakos tapau tiesiog fanatiku. Komanda, už kurią sirgau, buvo iš Varšuvos, tad savaitgaliais vykdavau visur, kur tik ji žaisdavo. Kelionėse girtuokliaudavome, vartodavome narkotikus ir kartais įsiveldavome į muštynes su varžovų komandos sirgaliais. Taip atsipalaiduodavau nuo kasdienio gyvenimo įtampos, nors žinojau, kad patekęs policijos akiratin teisininko karjeros siekti nebegalėčiau.

Su draugais mėgome vaikščioti po klubus ir diskotekas. Paprastai viskas baigdavosi gatvės muštynėmis. Kelis kartus buvau suimtas, bet didesnių bėdų pavykdavo išvengti, kai kada – davus kyšį. Išties maniau, kad tai ir yra tikras gyvenimas, tačiau giliai širdyje žinojau, kad taip elgtis neteisinga. Kad apraminčiau sąžinės priekaištus, kiekvieną sekmadienį eidavau į bažnyčią.

2004-aisiais į mano namų duris pasibeldė du Jehovos liudytojai, ir aš sutikau su jais padiskutuoti Biblijos temomis. Sužinojus daugiau apie tai, ką reiškia būti tikru krikščioniu, mane ne juokais pradėjo kamuoti sąžinė. Žinojau, kad turiu liautis girtavęs, vartojęs narkotikus ir artimai nebendrauti su žmonėmis, kurie nesilaiko Biblijos normų. Suvokiau ir tai, kad turiu išmokti tvardytis, nebebūti agresyvus. Nors ir supratau, kad turiu keistis, nieko nesiėmiau.

Lūžis mano gyvenime įvyko, kai vieną naktį susimušiau su aštuoniais vyrais. Prisimenu, gulėjau gatvėje kumščiuojamas ir spardomas į galvą. Manydamas, jog tuoj mirsiu, ėmiau melstis: „Atsiprašau, Jehova, kad rimtai nevertinau to, ką  sužinojau iš tavo Žodžio. Pažadu, jei išgyvensiu, studijuosiu Bibliją su liudytojais ir pasikeisiu.“ Savo nuostabai, likau gyvas ir pažadą studijuoti Bibliją ištesėjau.

2006 metais persikėliau į Angliją. Turėjau tikslą užsidirbti pinigų, kad grįžęs į Lenkiją galėčiau įgyti aukštesnį teisės mokslo laipsnį. Studijuodamas Bibliją atkreipiau dėmesį į vieną eilutę, kuri paskatino susimąstyti. Apaštalas Paulius rašė: „Aš išties juk visa laikau nuostoliu dėl Kristaus Jėzaus, mano Viešpaties, neprilygstamo pažinimo. Dėl jo aš nusprendžiau visko atsisakyti ir laikau tai atliekomis, kad laimėčiau Kristų“ (Filipiečiams 3:8). Apaštalas Paulius, kaip ir aš, buvo įgijęs teisininko išsilavinimą, be to, jam, kaip ir man, buvo nesvetimas polinkis smurtauti (Apaštalų darbų 8:3). Tačiau Paulius pasirinko geresnį gyvenimo kelią: tarnauti Dievui ir iš visų jėgų stengtis sekti Jėzumi. Apmąstydamas jo pavyzdį supratau, kad pelninga karjera ir smurtas laimės neatneš. Suvokiau: jei galėjo pasikeisti Paulius, galiu ir aš. Todėl nutariau likti Anglijoje ir nebesiekti teisės mokslo aukštumų.

Kuo geriau pažinau Jehovą, tuo artimesnis jis man darėsi. Širdį palietė jo pažadas atleisti tiems, kas nuoširdžiai nori pasikeisti (Apaštalų darbų 2:38). O apmąstęs 1 Jono 4:16, kur rašoma, kad „Dievas yra meilė“, ėmiau suprasti, kodėl jis nekenčia smurto.

Taip pat malonų įspūdį padarė liudytojų elgesys. Aiškiai mačiau, kad jie stengiasi laikytis Biblijoje užrašytų aukštų moralės normų. Norėjau priklausyti prie tų laimingų žmonių brolijos. Tiesa, teko nemažai su savimi kovoti ir daug ką gyvenime pakeisti, kol 2008-aisiais tapau krikštytu Jehovos liudytoju.

Buvau ambicingas, agresyvus futbolo aistruolis, vartojau narkotikus, mėgau nusigerti, bet Biblija man padėjo pasikeisti. Tapau Dievo tarnu ir su džiaugsmu kitiems pasakoju, ką sužinojau iš Biblijos. Žiūrėti futbolą mėgstu iki šiol, bet dabar saugausi, kad šis pomėgis manęs neužvaldytų.

Džiaugiuosi turėdamas gražią žmoną Esterą, kuri taip pat garbina Jehovą. Mums malonu dalytis Biblijos tiesomis su lenkiškai kalbančiais žmonėmis čia, šiaurvakarinėje Anglijos dalyje. Niekada nesijaučiau toks laimingas. Mano sąžinė rami, esu suradęs gyvenimo prasmę.