PALIKĘS namus Timotiejus žengia tvirtu žingsniu, žiūrėdamas tiesiai į priekį. Taku, besidriekiančiu gerai pažįstamais laukais, jis keliauja ne vienas – priekyje eina jo draugai. Už nugaros pamažu tolsta Listros miestas, įsikūręs slėnyje ant nedidelės kalvos. Timotiejaus veidu perbėga šypsena, pagalvojus apie mamą ir močiutę. Jį išlydėdamos jos švytėjo iš pasididžiavimo, tačiau slapta braukė ašaras. Gal atsigręžti, pamojuoti joms paskutinį kartą?

Apaštalas Paulius vis pasižiūri į Timotiejų, nusišypso norėdamas jį padrąsinti. Paulius supranta, kad Timotiejui teks kovoti su drovumu, bet džiaugiasi matydamas jaunuolio, gal net neturinčio dvidešimties, entuziazmą. Timotiejus labai gerbia Paulių ir juo žavisi. Ir štai dabar su šiuo energingu, atsidavusiu krikščioniu iškeliauja į tolimus kraštus. Jie eis pėsčiomis, plauks laivu, susidurs su daugybe pavojų. Timotiejus nežino, ar kada nors dar teks sugrįžti į namus.

Kas paskatino šį vaikiną pasirinkti tokį gyvenimą? Kaip dėl savo pasiaukojimo jis buvo laiminamas? Ir kokį poveikį mums gali padaryti Timotiejaus tikėjimas?

Grįžkime dvejus ar trejus metus į praeitį. Sakykime, kad Listra yra Timotiejaus gimtinė, kas, regis, visai tikėtina. Tai buvo mažas miestelis nuošaliame, gerai drėkinamame slėnyje. Žmonės čia turbūt mokėjo graikiškai, bet kalbėjo vietine likaonų kalba. Vieną dieną tame ramiame mieste kilo sambrūzdis. Iš Ikonijaus, netoli esančio didesnio miesto, atvyko du krikščionių misionieriai – apaštalas Paulius su bendražygiu Barnabu. Skelbdamas gerąją naujieną viešoje vietoje Paulius pamatė luošą vyrą, parodžiusį tikėjimą. Todėl Paulius padarė stebuklą – tą vyrą išgydė (Apaštalų darbų 14:5–10).

Daugelis Listros gyventojų tikriausiai tikėjo legendomis, kad praeityje į tas vietoves buvo atėję žmonėmis pasivertę dievai, todėl Paulių jie palaikė Hermiu, o Barnabą Dzeusu. Šie nuolankūs krikščionys vos sulaikė žmones, kad jiems neaukotų (Apaštalų darbų 14:11–18).

Vis dėlto ne visi šių vyrų apsilankymą siejo su pagoniškais dievais. Kai kurie Listros gyventojai suprato, jog tai buvo paprasti žmonės, atnešę nuostabią žinią. Pavyzdžiui, Eunikė, žydė, ištekėjusi už netikinčio graiko *, taip pat jos motina Loidė klausėsi Pauliaus ir Barnabo su didžiuliu dėmesiu bei džiaugsmu. Jos pagaliau išgirdo visų Dievui ištikimų žydų ilgai lauktą naujieną: Mesijas buvo atėjęs ir jam išsipildė daug šventųjų raštų pranašysčių, kuriose apie jį kalbama.

Įsivaizduokime, kaip Pauliaus apsilankymas paveikė Timotiejų. „Nuo kūdikystės“ jis buvo mokomas mylėti šventuosius hebrajiškus raštus  (2 Timotiejui 3:15). Todėl, kaip jo motina ir senelė, suprato, kad Paulius su Barnabu apie Mesiją kalba tiesą. Be to, pagalvok apie luošąjį, kurį Paulius išgydė. Nuo vaikystės Timotiejus, ko gero, jį dažnai matydavo Listros gatvėse. O dabar pirmą kartą pamatė vaikščiojantį! Tad nenuostabu, kad netrukus Eunikė, Loidė ir Timotiejus tapo krikščionimis. Šiandien seneliai bei tėvai gali daug ko pasimokyti iš Loidės bei Eunikės. Gal ir jums pavyktų daryti gerą įtaką vaikams?

Listros gyventojai, kurie tapo krikščionimis, be abejo, džiaugėsi išgirdę apie Kristaus sekėjams suteiktą viltį, tačiau sužinojo ir tai, kad mokinystė turi kainą. Iš Ikonijaus ir Antiochijos atvykę fanatiški žydai sukurstė žmones prieš Paulių ir Barnabą. Neilgai trukus įniršusi minia apmėtė Paulių akmenimis. Kai nuo daugybės smūgių jis nugriuvo, išvilko jį už miesto ir paliko, manydami, kad jau miręs (Apaštalų darbų 14:19).

Tada prie Pauliaus susirinko Listroje gyvenantys Kristaus sekėjai. Kiek džiaugsmo jiems buvo, kai Paulius atsigavo, atsikėlė ir tuomet drąsiai patraukė atgal į Listrą! Kitą dieną su Barnabu jis iškeliavo į Derbę skelbti gerosios naujienos. Ten taip pat nemažai žmonių padarę mokiniais, nepaisydami pavojaus jie grįžo į Listrą. Kodėl taip pasielgė? Biblijoje pasakojama, kad jie stiprino mokinius, ragino juos pasilikti tikėjime. Galime įsivaizduoti, kaip įdėmiai Timotiejus klausėsi, kai Paulius ir Barnabas aiškino bendratikiams, kad dėl tokios didingos vilties verta iškęsti visus sunkumus. Jie sakė: „Į Dievo karalystę turime įeiti per daugelį suspaudimų“ (Apaštalų darbų 14:20–22).

Timotiejus matė, kad Paulius taip ir gyveno, kaip mokė kitus: ištvermingai skelbė gerąją naujieną nebijodamas jokių sunkumų. Vaikinas suprato, jog sekdamas Pauliumi užsitrauks Listros gyventojų priešiškumą ir galbūt net savo tėvo nemalonę, tačiau buvo pasiryžęs neleisti jokioms kliūtims sutrukdyti jam tarnauti Dievui. Šiandien yra daug tokių jaunuolių kaip Timotiejus. Jie elgiasi išmintingai draugais rinkdamiesi tuos, kurių tikėjimas tvirtas, kurie gali juos padrąsinti bei sustiprinti. Susidūrę su priešiškumu tie jauni krikščionys tarnauti Dievui nepaliauja.

Kaip jau minėta, kitą kartą Paulius Listroje apsilankė turbūt po dvejų ar trejų metų. Nesunku įsivaizduoti, koks džiaugsmingas sujudimas kilo Timotiejaus namuose atvykus Pauliui, tąsyk su Silu. Žinoma, džiūgavo ir pats Paulius, matydamas, kas išaugo iš jo pasėtų tiesos sėklų. Štai Loidė ir jos duktė Eunikė dabar buvo uolios krikščionės, ir jų neveidmainišką tikėjimą Paulius labai vertino (2 Timotiejui 1:5). O ką galima pasakyti apie jaunąjį Timotiejų?

Paulius sužinojo, kad per tuos porą metų Timotiejus puikiai subrendo. „Broliai apie jį gerai atsiliepė“ ne tik Listroje, bet ir Ikonijuje, kuris buvo už maždaug 30 kilometrų į šiaurės rytus (Apaštalų darbų 16:2). Kaip jaunuolis pelnė tokį gerą vardą?

„Šventuosiuose raštuose“, kurių Timotiejų „nuo kūdikystės“ mokė mama ir senelė, be kita ko, duodama naudingų patarimų jauniems žmonėms (2 Timotiejui 3:15). Vienas jų skamba taip: „Atmink Kūrėją savo jaunystės dienomis“ (Mokytojo 12:1). Tapus krikščioniu, Timotiejui šie žodžiai įgavo dar gilesnę prasmę. Jis suprato, kad geriausia, kaip gali atminti savo Kūrėją, – tai skelbti gerąją naujieną apie Dievo Sūnų Jėzų. Ilgainiui Timotiejus išmoko įveikti savo drovumą ir apie Jėzų Kristų kalbėdavo drąsiai.

Timotiejaus pažangą netruko pastebėti bendruomenių vyresnieji. Broliai, be abejo, džiaugėsi matydami jo pastangas ugdyti ir drąsinti kitus. Kas dar svarbiau – Timotiejų pastebėjo Jehova. Dievo dvasios įkvėpimu apie jį netgi buvo kai kas išpranašauta – galbūt tai, kokią tarnystę ateityje jis atliks daugelyje bendruomenių. Atvykęs Paulius suvokė, kad Timotiejus tiktų jam į bendražygius misionieriškose kelionėse. Listros broliai šiai minčiai pritarė ir uždėjo ant Timotiejaus rankas; tai reiškė, jog jis paskiriamas atsakingoms pareigoms Jehovos tarnyboje (1 Timotiejui 1:18; 4:14).

Tokio pasitikėjimo ir atsakomybės Timotiejus tikriausiai nesitikėjo ir jautėsi nevertas, tačiau išvykti pasiryžo. * Kaip į Timotiejaus pakvietimą tapti keliaujančiuoju krikščionių tarnu reagavo jo pagoniškų pažiūrų tėvas? Sūnaus ateitį anksčiau jis turbūt įsivaizdavo visai kitokią. O ką jautė mama ir senelė? Galbūt švytėjo iš pasididžiavimo, bet kartu ir nerimavo dėl jaunuolio saugumo. Jei taip, nieko keisto.

Tikrai žinome tik tiek, jog Timotiejus iškeliavo. Tą rytą, kaip pasakojama straipsnio pradžioje, jis tapo apaštalo Pauliaus kelionių bendražygiu. Sandalais apautomis kojomis eidamas akmenuotu taku, per sudžiūvusią žolę, sulig kiekvienu žingsniu jis vis labiau tolo nuo namų, žengė į nežinomybę. Keliavę visą dieną tie trys vyrai pasiekė Ikonijų. Timotiejus stebėjo, kaip Paulius su Silu tenykščiams bendratikiams perduoda Jeruzalėje įsikūrusios vadovaujančiosios tarybos naujausius nurodymus, kaip stengiasi stiprinti Ikonijaus bendruomenės narių tikėjimą (Apaštalų darbų 16:4, 5). Bet tai buvo tik pradžia.

Aplankę Galatijos bendruomenes misionieriai išsuko iš plataus, grįsto romėnų kelio ir šimtus kilometrų ėjo Frygijos plokščiakalniais – į šiaurę, paskui į vakarus. Paklusdami Dievo šventosios dvasios vadovavimui jie nukeliavo į Troadę, ten sėdę į laivą išplaukė į Makedoniją (Apaštalų darbų 16:6–12). Iki to laiko Paulius spėjo įsitikinti, koks naudingas pagalbininkas yra Timotiejus, todėl galėjo palikti jį Berėjoje kartu su Silu (Apaštalų darbų 17:14). Vėliau jaunuolį netgi vieną išsiuntė į Tesaloniką. Timotiejus stengėsi pritaikyti, ko išmoko atidžiai stebėdamas brolius, stiprino tenykščius krikščionis (1 Tesalonikiečiams 3:1–3).

Po kurio laiko Paulius apie Timotiejų rašė: „Neturiu nė vieno, kuris būtų tokio pat nusistatymo kaip jis ir nuoširdžiai rūpintųsi jūsų reikalais“  (Filipiečiams 2:20). Tokio gero vardo neįmanoma pelnyti atsitiktinai. Timotiejus jį įgijo stropiai dirbdamas, nuolankiai tarnaudamas ir kantriai ištverdamas sunkumus. Koks puikus pavyzdys mūsų dienų jaunuoliams! Niekada nepamiršk, kad tavo reputacija priklauso nuo tavęs paties. Jeigu esi jaunas, turi puikią galimybę užsitarnauti gerą vardą – skirk Jehovai pirmą vietą savo gyvenime ir su kitais elkis maloniai bei pagarbiai.

Timotiejus su savo draugu apaštalu Pauliumi glaudžiai darbavosi apie keturiolika metų. Per tą laiką jiedu dalijosi džiaugsmais, kartu patyrė ir nemažai pavojų (2 Korintiečiams 11:24–27). Vienu metu Timotiejus už tikėjimą net buvo kalinamas (Hebrajams 13:23). Kaip ir apaštalas, jis labai mylėjo bendratikius, nuoširdžiai jais rūpinosi. Štai Paulius jam rašė: „Menu tavo ašaras“ (2 Timotiejui 1:4). Timotiejus, matyt, kaip ir Paulius, verkdavo su verkiančiais – stengdavosi įsijausti į jų padėtį, kad galėtų paguosti ir padrąsinti (Romiečiams 12:15). Visi taip turėtume daryti.

Nenuostabu, kad ilgainiui Timotiejus tapo puikiu krikščionių prižiūrėtoju. Paulius pavedė jam lankyti bendruomenes – ne tik tam, kad jas stiprintų bei drąsintų, bet ir kad paskirtų tinkamus vyrus tarnauti jose vyresniaisiais ar patarnautojais (1 Timotiejui 5:22).

Paulius buvo labai patenkintas Timotiejumi ir nuolat duodavo jam naudingų, tėviškų pamokymų: skatino jaunuolį vertinti gautą tarnystę, nenustoti augti dvasiškai, pažangėti (1 Timotiejui 4:15, 16). Taip pat ragino neleisti, kad jaunas amžius ar galbūt įgimtas drovumas trukdytų tvirtai ginti tai, kas teisinga (1 Timotiejui 1:3; 4:6, 7, 11, 12). Paulius jam netgi patarė, ką daryti, kad išvengtų dažnai pasitaikančių savo negalavimų – greičiausiai skrandžio problemų (1 Timotiejui 5:23).

Tam tikru metu Pauliui tapo aišku, kad jo gyvenimo pabaiga arti; tikriausiai jam turėjo būti įvykdyta mirties bausmė. Tada jis pasiuntė Timotiejui savo paskutinį Dievo dvasios įkvėptą laišką. Jame rašė: „Skubinkis kuo greičiau pas mane atvykti“ (2 Timotiejui 4:9). Apaštalas Timotiejų labai brangino, vadino jį „savo mylimu ir ištikimu vaiku Viešpatyje“ (1 Korintiečiams 4:17). Taigi nieko nuostabaus, kad artinantis mirčiai norėjo savo draugą matyti šalia. Kiekvienas iš mūsų galėtume pagalvoti: „Kai žmonės susiduria su sunkumais ir trokšta paguodos, ar jie kreipiasi į mane?“

Ar Timotiejus spėjo pasimatyti su Pauliumi? Šito nežinome. Tačiau tikrai žinome, kad jis visada kiek galėdamas stengėsi drąsinti bei guosti Paulių ir kitus. Timotiejaus elgesys derinosi su jo vardo reikšme – „teikiantis garbę Dievui“. Jo įkvepiančiu tikėjimo pavyzdžiu galime sekti visi – tiek jauni, tiek seni.