Apie žmones, 33 m. e. m. atkeliavusius į Jeruzalę švęsti Sekminių, pasakojama ne tik Biblijoje, Apaštalų darbų 2:5–11, bet ir ano meto žydų rašytojo Filono raštuose.

Filonas apie minias, plūstančias į Jeruzalę, pasakojo: „Į kiekvieną šventę atvyksta begalė žmonių iš nesuskaičiuojamos daugybės miestų; vieni atkeliauja sausuma, kiti – jūra, iš rytų ir vakarų, iš šiaurės ir pietų.“ Jis taip pat kai ką citavo iš Erodo Didžiojo vaikaičio Agripos I laiško Romos imperatoriui Kaligulai. Apie Jeruzalę Agripa rašė: „Šventasis Miestas [...] yra ne tik Judėjos, bet ir daugumos kitų šalių sostinė – dėl kolonijų, kurias ji kai kada įkurdavo kaimyniniuose kraštuose.“

Agripa išvardijo vietoves, kuriose gyvavo žydų kolonijos; tame sąraše buvo tolimi Mesopotamijos, Šiaurės Afrikos, Mažosios Azijos, Graikijos kampeliai, Viduržemio jūros salos. „Nors sudarant šį sąrašą apie keliones į Jeruzalę neužsiminta, – sako biblistas Joachimas Jeremijas, – mintis ir taip aiški, nes keliauti ten visiems suaugusiems žydams buvo privalu“ (Pakartoto Įstatymo 16:16).

Jeruzalėje kasmet vykdavo trys šventės – Paschos, Sekminių ir Palapinių. Pirmame amžiuje tomis progomis į Jeruzalę suplaukdavo šimtai tūkstančių žmonių iš Izraelio ir visų kitų kraštų, kur tik žydai gyveno (Luko 2:41, 42; Apaštalų darbų 2:1, 5–11). Visiems tiems keliauninkams reikėjo kur nors apsistoti.

Vienus priimdavo draugai, kiti prisiglausdavo užeigose ar nakvynės namuose. Daugelis įsikurdavo palapinėse mieste ar aplink jį. Jėzus, lankydamasis Jeruzalėje paskutinį kartą, apsistojo netoli esančioje Betanijoje (Mato 21:17).

Šalia šventyklos rasta pastatų, o juose – daug baseinų. Manoma, jog tai buvę svečių namai, kur piligrimai galėjo gauti nakvynę ir nusimaudyti prieš eidami į šventyklą. Viename tų pastatų aptiktas užrašas, kuriame paminėta, kad vietinės sinagogos kunigas ir vadovas Teodotas „pastatė sinagogą Toros skaitymui [...], be to, svečių namus, įrengė kambarius, vandentiekį, kad galėtų apgyvendinti vargšus atvykėlius“.