1985-ųjų liepos 8-oji trims moksleiviams viename miestelyje Keralos valstijoje, pietvakarinėje Indijos dalyje, prasidėjo kaip įprasta. Bet vėliau tą dieną mokyklos direktorė davė nurodymą, kad klasėje būtų giedamas valstybės himnas „Džana gana mana“. Visi vaikai privalėjo atsistoti ir jį sugiedoti. Tačiau penkiolikmetis Bižo ir jo jaunesnės sesutės Binu Mol (13 metų) ir Bindu (10 metų) šiam nurodymui nepakluso. Jų, Jehovos liudytojų, sąžinė neleido jiems giedoti, nes jie nuoširdžiai tikėjo, kad tai būtų stabmeldystė ir neištikimybė Dievui – Jehovai.

Vaikų tėtis V. Emanuelis pasikalbėjo su direktore ir vyresniaisiais mokytojais, ir šie sutiko leisti vaikams toliau lankyti mokyklą ir himno negiedoti. Bet vienas mokyklos darbuotojas, nugirdęs pokalbį, tą dalyką paviešino. Tuo reikalu susidomėjo vienas Įstatymų leidybos susirinkimo narys ir iškėlė jį susirinkime, nes, jo nuomone, vaikų elgesys buvo nepatriotinis. Netrukus vyresnysis mokyklų inspektorius liepė direktorei pašalinti šiuos vaikus iš mokyklos, jei giedoti valstybės himno jie nesutiks. V. Emanuelis kreipėsi į mokyklos vadovybę, kad vaikai būtų priimti atgal, bet veltui. Tada jis pateikė prašymą Keralos aukštajam teismui. Kai šis teismas priėmė jam nepalankų sprendimą, kreipėsi į Indijos Aukščiausiąjį Teismą.

1986 metų rugpjūčio 11 dieną Aukščiausiasis Teismas panaikino Keralos aukštojo teismo sprendimą byloje Bižo Emanuelis prieš Keralos valstiją. Teismas nusprendė, jog vaikų pašalinimas iš mokyklos dėl to, kad jie „sąžiningai laikėsi savo tikėjimo“, pažeidė Indijos Konstituciją. Teisėjas O. Činapa Redis pareiškė: „Nėra tokio įstatymo, kuris įpareigotų asmenį giedoti.“ Teismas pažymėjo, kad teisė į žodžio ir saviraiškos laisvę apima ir teisę tylėti ir kad vaikai stovėdami, kai buvo giedamas himnas, parodė deramą pagarbą. Teismas mokyklos vadovybei įsakė priimti vaikus į mokyklą.

Teisėjas Redis pasakė: „Jie [Jehovos liudytojai] negieda valstybės himno niekur, ar tai būtų „Džana gana mana“ Indijoje, „Dieve, sergėk karalienę“ Didžiojoje Britanijoje, „Žvaigždėta vėliava“ Jungtinėse Valstijose ir t. t. [...] Jie atsisako giedoti tik dėl savo nuoširdaus tikėjimo ir įsitikinimo, kad jų religija neleidžia jiems dalyvauti jokiose apeigose, išskyrus maldas Jehovai, jų Dievui.“

Sprendimas byloje Bižo Emanuelis prieš Keralos valstiją yra tikrai reikšmingas, nes patvirtina, kad niekas negali būti įstatymiškai priverstas paminti savo religinius įsitikinimus. Nors teismas pripažino, kad pagrindinės teisės nėra absoliučios ir suteikiamos tik jei laikomasi viešosios tvarkos, moralės ir sveikatos apsaugos normų, jis apribojo valdžios galią skirti savo piliečiams savavališkus, pernelyg didelius suvaržymus. Sprendime sakoma: „Jeigu [...] mokinys verčiamas giedoti valstybės himną nepaisant jo nuoširdaus, tikėjimu pagrįsto atsisakymo, [...] tai yra aiškus jo teisių, kurias laiduoja [Indijos Konstitucijos] str. 19(1)(a) ir str. 25(1), pažeidimas.“

Teismo sprendimas, be to, gina mažumų konstitucines teises. Teismas toliau pareiškė: „Tikros demokratijos kriterijus – tai šalies Konstitucijos laiduojama galimybė net ir menkai mažumai išsaugoti savo tapatybę.“ Teisėjas Redis pridūrė: „Mūsų nuomonės ir reakcijos nėra svarbios. Jeigu asmens įsitikinimai nuoširdūs ir jis jų laikosi sąmoningai, jį gina [Konstitucijos] str. 25.“

Byla Bižo Emanuelis prieš Keralos valstiją buvo plačiai išgarsinta, net aptarinėjama parlamente. Teismo sprendimas įtrauktas į teisės studijų programą ir aptariamas mokantis konstitucinės teisės. Jis iki šiol nurodomas teisės žurnaluose ir laikraščių straipsniuose kaip labai svarbus ir sudaręs precedentą, padedantį puoselėti toleranciją Indijoje. Tas sprendimas nemažai prisidėjo, kad pliuralistinėje visuomenėje būtų ginama religijos laisvė. Jis gina žodžio ir saviraiškos laisvę Indijoje, kai tik jos imama nepaisyti.

Anuo metu Emanuelių šeima kentė patyčias, valdžios spaudimą, juos net buvo grasinama nužudyti. Bet jie nesigaili, kad tvirtai laikėsi savo tikėjimo. Bindu, viena iš dukrų, dabar ištekėjusi ir pati auginanti vaiką, pasakoja: „Netikėtai susipažinau su advokatu, kuris tyrinėjo mano bylą teisės mokykloje. Jis sakė esąs dėkingas Jehovos liudytojams, kad jie kovojo teismuose už žmogaus teises.“

V. Emanuelis pasakoja: „Neseniai susitikau buvusį Aukščiausiojo Teismo teisėją K. Tomasą. Sužinojęs, kad esu tėvas tų trijų vaikų, kurie atsisakė giedoti himną, jis pasveikino mane ir pasakė, kad kai tik turi progą kalbėti teisininkų susitikimuose, visada pamini šią bylą, nes, jo manymu, tai reikšminga pergalė ginant žmogaus teises.“

Praėjus beveik 30 metų sprendimas byloje Bižo Emanuelis prieš Keralos valstiją tebėra viena iš žodžio laisvės Indijoje atramų. Jehovos liudytojai džiaugiasi galėję prisidėti prie Konstitucijos laiduojamų laisvių apgynimo visų Indijos piliečių labui.